Fuck everything. Fuck Me.

Įsikniaubus į pagalvę balsu raudoti galiu ištisas valandas neturėdama tam menkiausios priežasties, o sėdėti terasoje, sukdama rankoje rožinės lambruscos taurę, klausytis jos teliuškavimo joje, galėčiau tikriausiai iki begalybės. Mėgautis besileidžiančios saulės spinduliais negaliu be kūkčiojimo, o ilgesingą žvilgsnį į tolį drumsčia srauniausios ašarų upės.
Kažkas labai žiauraus nutiko Mano Sieloj. Kažkas tokio žiauraus, kad Aš nė nežinau, kas tai. Kažkas, su kuo dar niekad nebuvau susidūrusi. Kažkas, ko nepajėgiu įveikti, nes nežinau kaip.

Su siaubu laukiu kiekvieno vakaro, kuomet teks likti Dviese. Su Savim ir Savo Vienatve. Pirmą kartą Gyvenime Mudvi šitaip nesugyvenam. Ar tai reiškia, kad atėjo galas? Ir ar tikrai kiekviena Pabaiga, tai Nauja Pradžia?


"Jei kadanors Tu išeitum, Aš dar pajėgčiau su tuo susitaikyti. Jei išėjęs po kurio laiko grįžtum, Aš ir su tuo susitaikyčiau. Tačiau jei išeitum ir grįžtum, bet jau nebe vienas ir ne pas Mane - tai prilygtų aštriausiai strėlei, paleistai tiesiai į Mano širdį."

Skaudu suprasti, kad draugystė, kurią visad laikei partneryste be paslapčių, paaiškėja esanti išties be paslapčių, tačiau tik iš Tavo pusės. Nesijauti išduotas, nesijauti apgautas, nesijauti sugniuždytas ar pakirstas.
Jautiesi sužeistas, bet tai, kas Mūsų nenužudo, tik padaro stipresniais.

Išgyvenus šiandieną, tapsiu nemirtinga ;**
Bitchy Blue.


Rytoj atskirsiu tą kraujuojančią Sielą nuo Savo jauno kūno. Tebūnie Mano spalvoti kokteiliai ir šis tas tauresnis už krištolą, priverčia tą suledėjusią širdį smarkiau plakti.

Nebegaliu daugiau.

Bjauri bjauri tuštuma ir bergždi mėginimai iš paskutinių likusių jėgų nuryti tą gumulą, stovintį gerklėje. Neįmanoma ir gal net ir nereikia.
Bejėgiškumas ir absurdas.


Nieko, ko nepaslėptų idiotiška socialinė šypsena ir banalios frazės, papuošančios šitą buką kasdienybės operą, lyg jaunavedžių statulėlės, užbaigiančios pernelyg saldaus, priešingai nei realybė, vestuvinio torto ansamblį.

Giliai įkvėpk, užsimerk stipriai stipriai ir pajausk, kaip deginančiai karštos ašaros rieda skruostais, suvilgydamos blakstienas, jau savaičių savaites nemačiusias tušo šepetėlio.

Susiriesk į kamuoliuką ir klausydama Savo depresinių dainų, tokių kaip "Blower's daughter" mėgink pasislėpt nuo akistatos su tikrove, bet niekur nepabėgsi, nes jau ir taip seniai esi akligatvyje.

Valandų valandas stovėk po verdančio dušo srove, vanduo nenuplaus nei nuodėmių, nei žudančio kaltės jausmo. Tikėkis, kad jis privers atslūgti savigraužą, bet taip tikrai nenutiks.

Klaupkis ant kelių prieš Savo klaidas ir melsk atleidimo Savo širdies, kuri nuolat kartojo elgtis kitaip, svajot drąsiau, siekt plačiau, norėt smarkiau, maldauk laiko rato, kad nustotų taip sparčiai suktis.

Susitaikyk su tuo, kad ir pati uždariausia Siela silpnumo akimirkomis apsinuogina iki paskutinio siūlo ir užuot kūrusi tyrą intymumą suvulgarina kiekvieną akimirką iki kraštutinio pigumo.

Atgailauju pati prieš Save ir kaip nusidėjėliai klaupiasi prieš klausyklą, klaupiuosi prieš Savo pačios stabus, susigalvotus stereotipus, Sau nubrėžtas ribas, įkalinančias Mane Savo pačios kalėjime.

Savo pačios Karalystės kalinė. Savo pačios norų Vergė. Savo pačios diktato auka. Savo pačios principų kankinė.

Love Me More ;**
Bitchy Blue.

And so it is like You said it would be...

The Longest Road

Kai Aš kaskart pažvelgus į veidrodį matau tuos tobulai sušukuotus plaukus, Man noris apsiverkt. Nes tai reiškia tik vieną - nebėra progų jiems susivelti, nebėra. Kai Aš jungiu Longest Road'ą, Man noris užsimerkti ir atsiriboti nuo Pasaulio. Nes tai reiškia dar vieną Mano buitinę, mažo Gyvenimuko kulminaciją. Eilinis "Atlaikyk", adresuotas Sau pačiai.

Jeigu jau Aš rytais pabundu iš skausmo, nes sapnuoju, jog tokią tikrai įdomią akimirką suleidžiu nagus į tikrai karšto kaip Pragaras patino raumenis, kai iš tiesų juos suleidžiu Sau į delnus - nieko gero. LABAI nieko gero. Taip, aštuonios pamokos mokykloje - rimtas išbandymas. Ypač - tokiai blondei kaip Aš. Ne todėl, kad esu kvaila, nesiseka mokslai, nepatempiu krūvio, ne. Laisvės išsiilgstu. Imu begėdiškai garsiai skleisti Savo erezijas literatūros pamokose, kuomet bendraklasiai mėgina interpretuoti lietuvišką poeziją. Nebesugebu išlikti santūri ir tolerantiška. Man nieko nebereiškia tiesiog pradėti kvatoti iš visai nejuokingo kažkieno sąmojo. Tačiau Aš tikrai kaifuoju nuo tos šizofreniškos auros, kurią sėju aplink Save.

Didžiausiai klasės tylenei, pilkai pelytei, susitaikančiai su viskuo, prisidėjus prie trūksmingo kvatojimo ir tiesiog absurdiškos suirutės pamokoje, Mano Sieloj kyla šventė ! Ir paskutinis dalykas, apie kurį tuomet galvoju, būna nenumaldomai artėjantys valstybiniai egzaminai. Ne dėl jų Aš gyvenu ir ne dėl jų Mano Pasaulis sukasi. Susidorosiu, kai ateis. Kaip su viskuo kad susidoroju.


Vakarykščių šizų padarinys:
Gintas: kai jau blogas per ankštas pasidaro
Gintas: nebetelpa ten
Gintas: mintys
Gintas: tai kitur sugalvoja pasireikšt

Nejaukus rytas yra geriau už vienišą naktį !!! ;**
Bitchy Blue.

Blondės šizos.

Sėdžiu ant sofos su kompu ant kelių - pusiau susiruošus, pusiau nė nepradėjus ruoštis. Mintyse vis pakartoju "blet, kaip baisu" ir užmerkus akis, nuleidžiu galvą ir keliskart ją papurtau.

Ruduo persismelkė kiaurai per Mane.

Žmonės jau susiradę universitetus, į kuriuos ketina stoti, išsirinkę būsimų studijų programas, susikūrę A, B ir C ateities planus, sukurpę ilgiausius motyvacinius laiškus, suplanavę ateitį bent dviems metams į priekį.

O Aš... Aš tik eilinį kartą pajėgiu nusilakuot nagus ryškiausia rožine, Savo atspindžiui veidrodyje, kurį, beje, puošia užrašas "Aš pati gražiausia" (hahaha, kur Aš tai mačiau??), pasiųst oro bučinį ir besišukuodama plaukus sumurkti "viską Tu spėsi".

Tai bent pasiekimai.! Pribloškiantys.

O galbūt išties... Viską Aš spėsiu?

Ir vėl užklumpa tas jausmas, kad išaugau šitą Savo Gyvenimo etapą. Kai pastarąjį kartą taip jaučiausi, prikrėčiau nedovanotinų kvailysčių. Šįkart teks kaip nors protingiau tai išgyventi.

Dievinu frazę "jeigu nori, tai ir turėsi". G mėgsta ją kartot, o Aš mėgstu patikėt tuo, ką dažnai girdžiu. Metas atsakyti į esminį klausimą - KO Aš noriu?

KO AŠ NORIU?!

Metas rimtai psichoanalizei.

Indre, kaip įsivaizduoji Save po 5/10/15 metų?

Kategoriškai atsisakau Gyvenimo pablogėjimo. Viskas tik geryn! Kur Mano tekilos shot'as?! ;**
Bitchy Blue.

Kiss Me properly and stop Your teasing...

Sako, kartą paragavęs - negali sustot. Ir neklysta.

Ruduo užklupo visu pajėgumu. Nuo drėgmės ir žvarbaus vėjo šaltis, rodos, apsigyveno menkiausioje kūno dalelytėje. Šildausi jau antru arbatos puodeliu, tūnau pasislėpusi po dviem minkštučiais pledukais ir nė velnio šiluma negrįžta pas Mane.

Norėčiau nė žodeliu neužsimint apie naujus mokslo metus, deja, tai neišvengiama Mano būties dalis, todėl paminėsiu bent tiek, jog mielu noru dabar dar paatostogaučiau. Pirmoji diena buvo way too hard ir neguodžia net tai, kad rytoj Man tik į ketvirtą pamoką ir taip bus kiekvieną Penktadienį. Morališkai pasiruošk kaskart lėbaut, Indrut.!

Turėjau šiokių tokių darbo planų, kurie, eilinį kartą, ir liks tiesiog planais. Galbūt taip jau lemta - vienu metu negali sektis visos sritys.

Nors ir kaip beviltiškai apgailėtinai tai benuskambėtų - norėčiau dabar šalia Savęs turėti kokį nors fantastišką jaunikaitį, kuris sušildytų sušalusius kojų pirštukus (Man vis dar balerinų sezonas, neesmė, kad jos perpirksta per pirmas buvimo lauke minutes) ir papūstų per karštą arbatą, paglostytų Man plaukus, kai imu nervintis papuolus į eismo kamštį ir pamasažuotų kaklą, kai raumenys iš įtampos įsitempia iki skausmo. Ir negana, kad tiesiog padarytų šiuos darbus - tebūnie jie atlikti dar ir su Meile.! Ar bent jau rūpesčiu. Tuo tokiu... simpatingu! Vadinkim taip.

Deja, artėja dar vienas žvarbus metų sezonas (+/- 9 mėnesių trukmės), kurį teks nugyvent Savo pačios draugijoje, pasitenkinant tais trumpalaikiais, karštesniais už karštus, dėl to pernelyg greit perdegančiais, romaniūkščiais, niekad neduodančiais nieko šilto.

Gal senstu? O kaip gi - būt abituriente tai ne šuns pypas!

Faithless - Not Going Home


Aukščiausia gimnazijos abiturientė ;**
Bitchy Blue.

Niekad niekuo nepasitikėk? Haha...

Jei kartais vidury nakties sumąstai užsisakyti maisto į namus ir Tau mirk gyvenk prireikia M nuolaidų kortelės - nugalėk tą begalinį troškimą įlįst į Jos dokumentų lagaminą. Dėl Šventos Ramybės. Savo pačios Šventos Ramybės.

Aš šiąnakt to noro nenugalėjau. Ne, nuolaidų kortelės neradau. Radau tai, kad pribloškė, šokiravo, sukėlė pykčio priepuolį, privertė nemenkai supanikuot. Mano Mylimoji M taip iš paskutiniųjų stengiasi kuo daugiau sužinoti apie Mane, kad griebiasi pačių brutaliausių priemonių tai įgyvendinti. Deja, dažnai Ji pamiršta pačią paprasčiausią - tiesiog paklausti Manęs. Kartais mielai pasipasakočiau.
Taigi, apie radinį - viename iš lagaminėlio skyrių, greta Taize pasitikėjimo piligrimystės lankstinukų ir fotografijų vokų Aš radau laišką. Laišką, adresuotą Man. Laišką, kurį Aš gavau prieš gerus dvejus metus, nuo vieno itin itin itin įdomaus (ne pačia geriausia prasme) žmogaus - aiškumo dėlei paminėsiu, kad tas asmuo nebuvo vyriškos lyties, tačiau, kaip žinia - Aš super plačių pažiūrų... :XX
The question is - KĄ tas laiškas veikė M lagamine?! Nerandu pateisinimų, nematau dingsties jam ten būti. Težinau vieną - labai labai ir net labai labai labai didelis pokalbis laukia Mudviejų, Jai sugrįžus iš atostogų, kurios dar, deja, tik įpusėjo! Degu nekantrumu, kaip noriu išrėkt Jai į akis, kad turiu teisę į privatumą ir Savo Gyvenimą, ir kaip gi Ji drįsta taip su Manim elgtis.

Šis įvykis norom nenorom išprovokuoja Mane galvot apie kitą, taip pat ne itin malonų, nutikimą, po kurio Aš palikau Savo senąjį blog'ą ir atsikrausčiau čia.
Tąkart dėl kažkokių priežasčių, kurių nebepamenu, naudojausi M kompiuteriu ir visiškai netyčia aptikau Jos lankomus tinklalapius, tarp kurių buvo vienas Man super gerai pažįstamas. Mano senasis Sweetest Blue blog'as ManoGalerijoje!!! Nežinojau, nei kiek ilgai Ji seka Mano įrašus, nei kiek yra jų perskaičiusi, bet supratau, jog jeigu staiga nei iš šio, nei iš to tiesiog liausiuosi rašyti - Ji kažką įtars. Dėl to Aš nesilioviau, toliau liejau Savo mintis ir atviriausiai, kaip tik įmanoma, įžūliai dalijausi Savo nuotykiais. Pačiais intymiausiais. Ir.... nieko.
Praėjo jau nežinia kiek laiko, o Mudvi taip nė karto ir neištraukėm į dienos šviesą fakto, jog Ji žino, kad Aš žinau, kad Ji žino.

Keblios situacijos, įtariu, yra pati ta terpė Mano egzistencijai.

Šįkart Aš nieku gyvu nepaliksiu to tyliam užutėky ;**
Bitchy Blue.

Net ir Paris Hilton dainuoja "But You can see the real Me inside.."

Jeff Buckley - We All Fall In Love Sometimes

Ne, Aš tikrai neįsimylėjau. Toli gražu. Tiesiog daina - totaliai depresinė, totaliai virpinanti būtent tą Sielos stygą. Tą iki skausmo liūdną, melancholišką, mazochistišką. Verčiančią murkdytis juodžiausiam liūdesio liūne ir tuo mėgautis. Nesu tikra, ar kiekvienas iš mūsų turi tokį dalyką. Aš, neabejotinai - turiu ir tai yra itin ryškus Mano bruožas.


Maža to, drįstu teigti, tai yra pats sudėtingiausias dalykas Mano Pasaulyje, Mano Gyvenime. Bet kurią akimirką Aš galiu pakeisti Savo planus, išeiti iš audringiausių vakarėlių, išlipti iš autobusų, pabėgti iš pamokų ar iš viso į jas neateiti, atšaukti susitikimus ir nenudirbti suplanuotų darbų dėl vienos vienintelės priežasties - Aš tiesiog paskęstu kažkokiam nepaaiškinamame, nepakeliamame liūdesyje. Ir to gana. Kartais dėl to galiu dienų dienas nepakilti iš lovos, klausytis vienos vienintelės dainos, verkti valandų valandas su trumputėmis pertraukėlėmis.
Paprastai žmonės kovoja su liūdesiu. Užsiima mėgstama veikla, susitinka su draugais, prasiblaško kur nors tarp žmonių, išeina į gryną orą. Aš tikrai nesu paprastas ir normalus žmogus. Apnikus liūdesiui jungiu dramatiškiausius filmus, skaitau tragiškiausius romanus, klausau liūdniausios muzikos, išsitraukiu senus laiškus, gautus nuo seniai prarastų, bet nepamirštų žmonių. Trumpai tariant, darau viską, kad tik tai nesibaigtų.
Ir tikrai, labai retai šitoms Mano psichozėms prasidėti reikia kažkokios priežasties, rimto kabliuko. Tai tiesiog ateina. Kartais pamąstau, kad gal tiesiog tokia jau Aš - beprotiški kraštutiniškumai ir jokių stebuklingų aukso viduriukų.

Pagal idėją, dabar turėčiau maudytis, ruoštis keliaut linksmintis ir švęsti. Dar prieš valandą tikrai buvau nusiteikusi tai padaryti. Paskutinis vakarėlis "Gravity" prieš jo uždarymą remontui, pasiilgau Savo draugių, noriu tiesiog nutrūkusiai nuo realybės palėbaut, bet...

Veikiausiai vos baigusi šį įrašą eisiu atsigulti į lovą, įsijungsiu savo šio vakaro Liūdesio himną (pirma eilutė), paašarosiu apsikabinusi Elegiją Lacrimosą, vėliau galbūt ateis laikas ir pažiūrėti kokį nors nužudantį filmą, o galiausiai tiesiog užmigsiu mintyse beregzdama beprotiškiausius planus, svajodama apie fantastiškiausius dalykus, kuriuos kada nors būtinai padarysiu. O rytas išauš gražus ir saulėtas. Nusišypsosiu Savo atspindžiui veidrodyje taip, tarsi viso to Švento Liūdesio nė nebūtų buvę.

Šventai tikėjau nužudžiusi Savyje tą kerzuotą jauną mergelę, besijaučiančią gote, besidažančią "the Crow" makiažu, sąsiuvinių paraštes puošiančią kryžiais ir kruvinais angelais, svajojančią apie ant rankų žūvantį mylimąjį ir Amžiną Meilę, kurią įprasmintų Gedulas, rašančią emocionalias raštliavas apie egzistencijos sunkumą ir tai, kad Mirtis - vienintelė vertybė, bet, po velnių, ką Aš apgaudinėju? Tai nebuvo netikra, tai nebuvo suvaidinta, kad tai būtų galima sunaikinti. Tai Manyje. Na, suaugau, įgijau šiek tiek daugiau patirties, suradau kitokias prasmes, bet vis viena - tai Manyje. Ir nei pasikeitęs gyvenimo būdas, nei kitokie prioritetai, nei kitokia išvaizda ar pomėgiai to nepakeis. Esi, kas esi. Ir būk ištikimas Sau.

Tikiu, galbūt ateis laikas ir šis įrašas taps tik dar vienu asmeninio naudojimo word'o dokumentu Mano kompiuteryje, bet tam ir esama Bitchy Blue - kad būtų kur liet Save į kairę ir į dešinę.

Galbūt kadanors viskas pasikeis ;**
Bitchy Blue.

If Tomorrow the World ends

Ruduo Pavasarį ir ne kitaip! Šalta, bet nesiskundžiu - gavau progą dar kartą išsitraukti minkštąjį Savo paltuką! Iš tiesų labai pasiilgstu tokių drabužių kaip paltai, megztiniai ir kailiniai per šiltąjį metų periodą.


Jeigu turi kažką brangaus ir vertingo, kažką, ką nori išsaugoti, tai verčiau laikyk tai paslaptyje, nes vos pasidalinsi tuo su kitu žmogumi, nė pati nespėsi pastebėt, kaip greit to neteksi. Man būtent taip ir nutiko. Kol tylėjau apie tai, koks brangus ir didingas Man atrodo vienas Mano Gyvenimo pasiekimas (tai tikrąja to žodžio prasme pasiekimas - į tai įdėta nemažai pastangų, tai kurta krauju ir ašaromis, laistyta alkoholiu, tvirtinta bendrų nuodėmių saitais...), tol turėjau jį ir džiaugiausi. Deja, šiandien tegaliu stebėti iš šalies, kaip tai slysta Man iš rankų. Bet tai jau nebe pirmas kartais. Net nebe antras ir ne trečias. Nesijaučiu turinti teisę dėl to priekaištauti, kelti pretenzijas. Tik privalau įsidėmėti, kad ilgainiui tai jau taps tendencija. Labai bloga, šlykščia ir skaudinančia tendencija.


Galvos skausmas baigia Mane pribaigti. Nepamenu, kada paskutinį kartą šitaip skaudėjo, jei iš viso kada skaudėjo. Juokiuosi, kad verčiau jau būčiau vakar gėrusi - bent būtų aišku, iš kur tas galvos skausmas. Nors šiaip jau negalėčiau sakyt, kad Mane kamuoja didelės pagirios, per Savo lėbavimus, matyt, išsiugdžiau šiokią tokią toleranciją alkoholiui. Žinoma, tai nėra tai, ko nepataisytų nimesilio shot'as, todėl be sąžinės priekaištų eisiu įkalti jau antrą.


Visi išgyvenam sunkių dienų.;**
Bitchy Blue.

If you need Me - Call Me

I'll be there in a hurry, You don't need to worry.

Pamenu, prieš daug metų buvo viena mėgstamiausių dainų - po filmo "Pamotė" su J. Roberts. O šiandien aptikau nuorodą į ją, ant vieno mielo bičo ( ;)) ) sienos feisbuke. Miela prisiminti, smagu padainuoti.

Ain't no mountain hight enough.!

Galiu ir vėl Sau surikti "Bring back the BLONDE Me!" - nes taip taip taip, Aš vėl blondinė. Šįkart toookia šviesi, kokia dar niekad nebuvau. Ir, ak, svaigstu nuo komplimentų! Džiaugiuosi ta laisve, tuo lengvabūdiškumu, skrajojančiu aplink Mane! Giliau kvėpuoju, plačiau šypsausi, mažiau imu galvą nereikšmingas smulkmenas. Rodos, tik plaukų spalva, o kaip pagyvina būtį!

Šeštadienį su mergaitėm pažymėsim Mano pilnametystę ( tai, ką su E.K.P. atlikom penktadienį - visi "mes monozigotinės dvynės", "kaip tai nėra sąrašo?!" ir "nebegerk, bet bent rankoj palaikyk", prikolai - tik apšilimas) taip, kaip priklauso ją pažymėti! Su absentu, heels'ais ir pakvaišusiais šokiais!


Ir, po velnių, dėjau ant visų čiūvų. Tikrai. Jie arba pernelyg rimti, arba pernelyg lengvabūdiški. KUR AUKSO VIDURYS?! Taip, puikiai žinau - dabar reikia lėbaut su plevėsom, kad po 15 metų galėčiau be kirmino širdy kūrent židinį su rimtuoliu, pilančiu raudoną vyną į Mano taurę ir bučiuojančiu į kaktą (whuahaha, nuoskaudos :DD) prieš miegą. Kažkaip apie rimtuolį, solidų ir išlaikytą, naktimis pavirstantį į aistringą eržilą, niekad nepagalvoju, nes, atvirai kalbant, netikiu tokių egzistavimu. Bus taip, tarsi geriau ir negalėtų būti!
O visi pasiūlymai "gerai patūsink, nusitempk ką nors į lovą" - tegul eina jie *********** su tokiais pasiūlymais. Jeigu nerašai "nusitempk mane šiąnakt į lovą", tai geriau nerašyk iš viso. Nes Aš vis dar saugau Savo reputaciją ;D


"Moterys ieško vyro su gera ateitimi, vyrai - moters su maža praeitimi." Labai įnirtingai stengiuosi būti tokia moterimi, todėl Savo praeitį slepiu po šešiasdešimt keturiais užraktais. Kodėl ne šešiasdešimt devyniais? Nes kol kas tiek dar neprireikė.


Blondes have more fun! Who cares that brunettes remember it next day ;**
Bitchy Blue.

Emocijų perkrova, arba kartais ir Queen Bitch reikia išsižliumbti...

Jaučiuosi labai netikusi. Ištižusi. Nekenčiu tokių būsenų, ypač, kai jos - be rimtos priežasties. Tada norisi melancholiškos muzikos, "sunkių" smilkalų aromatų, stiprios juodos kavos ir gulėt lovoj apsivilkus tik milžiniškus vyriškus marškinius, nieko nematančiu žvilgsniu žvelgt į lubas ir klausytis Savo pačios kvėpavimo.


"Jeigu kažkas Tavęs nemyli taip, kaip Tu norėtum, kad nereiškia, kad nemyli visa širdimi."

Šitą dažnai pamirštu. Nes Man visad norisi būt labiau ir stipriau mylima. Tik nesu labai nusiteikusi įdėti daugiau Savo pačios pastangų...

Keistas jausmas yra važiuojant autobusu šitaip norėti paverkti, jog vienintelis tave stabdantis dalykas yra net ne aplink esantys nepažįstami žmonės, o vandeniui neatsparus blakstienų tušas, kuris būtų didžiausias Mano išdavikas grįžus namo. Nekenčiu meluoti M apie Savo emocines būsenas, nes tai labiau Savęs pačios, o ne Jos apgaudinėjimas, tačiau dar labiau nekenčiu prisipažinti, jog eilinį kartą Mane užklupo savęs gailėjimo ir liūdesio banga. Iš niekur nieko. Pernelyg primena Mano 13-14-15-16 gyvenimo metus. Mergaitės, avinčios kerzus ir vilkinčios žemę šluojančius sijonus, besipuošiančios kryžiais ir besidažančios tiesiog "the crow" makiažu, sunkią paauglystę.

"Šiandien vairuoji kaip žiemos musė - visai nereaguoji į aplinką." - net Mano vairavimo instruktorius pastebi šitą nesąmonę. Kas labiausiai ir baugina - Aš nemoku Savo emocinių krizių pasilikt tik Sau. Nemoku šypsotis socialine šypsena. Nemoku neįtraukt aplinkinių į Savo juodąją skylę. Galbūt ilgainiui išmoksiu.

Robbie Williams ir jo neprilygstamosios - "Feel" ir "Eternity" šiandien yra Mano Draugės No.1.

Rytoj išauš nauja diena ir PRISIEKIU - pradėsiu ją šypsena ;**
Bitchy Blue.

Priešmokyklinės depresovos šizos.

Negaliu patikėti, kad jau rytoj pabaiga. Atrodo, tik ką tik prasidėjo, o jau ir baigtis spėjo... Laikas negailestingas. Suvokimas, kad "kas baigėsi - nebesugrįš" nepakeliamas.

G prieš keletą dienų prisipažino tik visai neseniai suvokusi, jog už mažiau nei dviejų savaičių jau bus pilnametė. Dabar jau už dar labiau mažiau, nei dviejų savaičių... O Aš dar, rodos, nevisiškai įsisąmoninau, kad Man jau septyniolika, nors aštuonioliktąjį pasitiksiu už mėnesio.

Tiesa, nors nelabai gerai draugauju su skaičiais, puikiai sutariu su jausmais. Ir Manęs niekaip neapleidžia jausmas, kad.... senstu. Kad ir kaip idiotiškai, paikai, neprotingai tai beskambėtų, Aš jaučiuosi senstanti. Ir kartais matydama gatve einančias senas moteris Aš jaučiu tokį begalinį pyktį. Ne ant jų ir ne ant savęs Aš pykstu. Pati nežinau, ant ko. Tiesiog tas pyktis susiplakęs su neviltimi kartais užklumpa Mane taip netikėtai, kad turiu pamiršusi visus savo reikalus ir planus prisėst ir surūkyt cigaretę, ramiai, tačiau įtaigiai Sau paaiškinti, kad viskam Gyvenime - savas laikas, savas eiliškumas. Niekur nuo to nepabėgsi ir tai natūralu.
Bet niekuomet to neįsisąmoninsiu.

"Labiausiai nelaukiu dienos, kai pagalvosiu (o gal ir pasakysiu) "Buvom jauni, drąsūs ir nepriklausomi, nerūpestingai šėlom, ne kartą klydom ir kentėjom, dažnai nusispjaudavom ant rimčiausių dalykų ir toliau iškėlę galvas GYVENOM", nes būtasis laikas reikš tik vieną - beliko tik prisiminimai ir ilgesys to, kas nebesugrįš."

"Visa tai įvyks taip palaipsniui, taip palengva, jog nė nespėsi pastebėt," - sako M, tačiau ir ji priduria: "Bet suvokimas ateis. Ir jis tikrai nebus pats maloniausias išgyvenimas."

Senatvė tikriausiai yra vienintelis dalykas Gyvenime, kuris Mane šitaip baugina. Aš nebijau Mirties, Vienatvės, Kančių. Apskritai, tai Aš nieko nebijau, nes visos Mano Baimės tiesiog nublanksta prieš Senatvės baimę. Nė kiek neabejoju, jog kada nors Man teks gydytis šitą fobiją. Tik, ar nebus per vėlu?...

Tiesiog duodu Sau pažadą - šiemet bus paskutinis Mano gimtadienis, kurį Aš švęsiu. Negaliu nepažymėti pilnametystės, tačiau visi kiti gimtadieniai tebus Mano pačios liūdesio dienos.

"Man norisi, kad atsidarius šitą stalčių po dešimties metų viskas būtų lygiai taip pat. Tarsi tie dešimt metų nė nebūtų praėję." O žinai, M, Man irgi...

old age creeps upon one unnoticed


Vynu, kava ir dūmais malšinsiu Savo liūdesį.
Bitchy Blue.

Happy Birthday.

Šiandien norėčiau su gimtadieniu pasveikinti ryškiausią Savo Juodosios Praeities būtybę, Nepamirštamą Moterį, išmokiusią Mane didžiausių dalykų, paklojusią Mano Vertybių pamatus ir padėjusią išgyventi laikus, kai mažiausios problemos būdavo sureikšminamos iki depresiją keliančios visumos.

Šiandien norėčiau, kad toji Moteris būtų šalia Manęs. Ir taip, kaip kadaise Ji globojo Mane, sergėjo nuo visų Gyvenimo blogybių, norėčiau Ją globoti ir sergėti Aš. Deja, tai neįmanoma. Nebeįmanoma.


Laimingo Gimtadienio. Liūdžiu, kad nebežinau kaip Jus pasveikinti, Sesut, bet esu tikra - kad ir kur dabar bebūtumėt, žinot, jog prisimenu.

Niekad nepamiršiu ;**
Bitchy Blue.

Hide and Seek

Aš dievinu šizofrenišką muziką. Tookią šizofrenišką, kad ilgėliau jos pasiklausius imi nebesiorientuoti aplinkoje, nebegirdi savo pačios minčių, pamiršti realybę ir tiesą, puoli į fantazijas ir svajones, apsigyveni iliuzijose, sapnuoji atmerktomis akimis ir tai ne haliucinacijos - Tu pati sukeli tuos vaizdinius. Deja, ši stebuklinga, tačiau varginanti, būsena baigiasi su lig paskutine playlist'o sekunde. 

Nežinau, ar tai vakar išgerta upė Sangrijos, ar kaip niekad ramus, tačiau ne vienatvėje praleistas penktadienis, ar šeimyniški ir gražūs šio ryto pusryčiai, tačiau visą dieną jaučiuosi kaip fėjų pasaulyje. Ramu ir gera. Nė trupinėlio rūpesčių, apmąstymų, nė mažiausio lašo abejonių ar neužtikrintumo dėl ateities. Kaip niekad tvirtai žinau, ko noriu, kaip niekad gerai žinau, ką turiu padaryti, kad tai gaučiau. 

Artėja jobaniausia metų diena. Valentynkė. Jofana, nekenčiu. Širdžių šventė. Vienišų - ypač. Dėl to ir švęsiu iš visos širdies. Vilkėdama dailiausią suknelę ir žaviausius aukštakulnius, visą vakarą nepaleisiu iš rankų taurės ir cigaretės - kad turėčiau ką glaust prie lūpų, kai ateis noras pasakys ką nors, bet balsas pernelyg drebės ir kad galėčiau ašarotų akių kaltę suversti cigarečių dūmams. Ne bičo Man reikia, oj ne.  Ir ne iš vienišumo Aš žadu vilgyt gerklę degančiais skysčiais. Deimanto kietumo ir ledo šaltumo širdis nejaučia menkiausio skausmo tą raudonais šūdniekiais išpuoštą dieną. Dėl to Queen Bitch tikrai nepasiliks namuose liet apmaudo apsikabinus čipsų dėžę. Ne tam tiek laiko vargta, kad vėl pradėt viską iš naujo. 

Didį darbą padariau. Galiu ramiai atsikvėpti. Nes dabar tikrai jaučiuosi kaip Karalienė. 

Žodyje BITCH tiek pat raidžių, kiek varde Indrė. Žodyje FAIL tiek pat raidžių, kiek tavajam. Ir tai ne sutapimas. ;**

Bitchy Blue. 

Vidurnakčio monologai

Drebu, nes šalta. Esu tokia aptingusi, kad negaliu atsistoti ir atsukti radiatoriaus, kad smarkiau šildytų. Negaliu pagaliau eit išsimaudyt ir krist į minkštus patalus, nes dar nesijaučiu pakankamai pavargusi. Jaučiuosi mažų mažiausiai nuostabiai. 

Nepaisant fakto, kad dar kartą paaiškėjo, jog esu deimantinės širdies karalaitė, kuri ledo šaltumo žvilgsniu gali tart paskutį "Sudie", be menkiausios sąžinės graužaties išmest iš Savo rožinio Gyvenimo žmones, Savo prisiminimuose paverst juos bevertėmis būtybėmis, nors kadaise jie buvo tokie svarbūs, nepakeičiami... Nepakeičiami? Nėra nepakeičiamų. Niekad nebuvo, niekad nebus. 

Rytoj dieviška palaimos diena/naktis - Penktadienis. Po praėjusiojo, tikiu, bus tikra atgaiva. Po visos šitos pragariškos savaitės bus tikra atgaiva. Po begalybės kontrolinių darbų, projektų atsiskaitymo ir kito žemiškojo mėšlo, kuris šitaip trukdo gyventi. Mano Pasakoje gyventi. 

"Koksas gerai, kai iš dangaus" ... Menkniekiai tampa grandiozinių konfliktų priežastimis, nesusipratimai laikomi pakankamu motyvu nutraukti ilgametes draugystes, vienas nepasisekimas suteikia pateisinimą dešimtmečius trukusių pastangų sunaikinimui, vienintelis netinkamas atsakymas priimamas kaip didis įžeidimas. 

Pyktis, liūdesys, baimė, gailestis, meilė. 

Always have. Always will. ;**

Bitchy Blue.

Aukštyn laiptais, besileidžiančiais žemyn

Queen Bitch išėjo nusipelnytų atostogų. Apmaudu, kad tenka jas leisti lovoj su arbatos kibirais ir nosinaičių kalnais, tačiau nieko negaliu pakeisti. Gėda būtų prisipažinti, kokio dark ambient Aš šiuo metu klausau, bet tiesiog tai vienintelė muzika, nebloginanti Mano dabartinės nuotaikos, kuri tikrai ne pati geriausia, oj ne...



Šiąnakt žiūrėjau labai bjaurų filmą, tikrai. Jis labai Mane prislėgė. Two Lovers. Iš esmės, tikriausiai nerasčiau kitos kino juostos, taip gerai atskleidžiančios vieną iš esminių faktorių, lemiančių žmonių pasirinkimus gyvenime. Patogumas. Pirmoji, itin trokštama, atstūmė (ir tikrai ne dėl kažko kito, o dėl to, kad su kitu biču jai tiesiog patogiau), tad su tais pačiais meilės prisipažinimais, tom pačiom ašarom, net tuo pačiu žiedu (!!!) nubėgo pas kitą, kuri buvo gal net patogesnė už pirmąją. Kas, kad ne tokia geidžiama, mylima. Patogesnė.

Ilgokai nepajėgiau užmigti ir apmąstymų virtinė nuvedė Mane prie labai jau keisto klausimo. Kiek gi tokių naktų kaip ši, esu praleidusi svarstydama tai, ką padariau ir dėl to gailėdamasi? Labai paprasta atsakyti. Nė vienos. Nesakau, kad nesu padariusi nieko, dėl ko reiktų gailėtis, anaiptol! Tiesiog Aš puikiai moku susitvarkyti su Savo sąžinės priekaištais, moralinėmis pagiriomis ir savigraužos protrūkiais dar prieš ateinant nakčiai, prieš pasibaigiant dienai, prieš galutinai prablaivėjant protui. Nesakau, kad nesu valandų valandas stovėjusi duše po verdančiu vandeniu, susiėmus už galvos ir per plūstančias ašaras nieko nematydama, balsu raudojus dėl to, ką padariau aną savaitgalį, aną naktį ar net vos prieš keletą valandų. Esu. Ir net ne kartą. Tiesiog tos Savęs gailėjimo akimirkos ir turi likti tik Sau ir niekam kitam. Labai lengva pagauti azartą pradėjus garsiai Savęs gailėtis, bet tai nesveika ir tai - ne išeitis. Paversti dar kažką kitą atsakingu už Tavo paties problemas yra žeminantis dalykas. Pernelyg ilgai tuo gyvenau. Metas atsikvošėti.

Artimiausi Mano Draugai springsta juoku, kai Aš garsiai deklaruoju, jog esu Be Nuodėmės. Ne tokie artimi net mėto komentarus, neva tai "pati ta... Be Nuodėmės..." Bet Aš iš tiesų taip jaučiuosi. Visi Mano gėdingi poelgiai, neapgalvoti sprendimai, klaidos, padarytos dėl skubotų išvadų ar kvailystės, iškrėstos tikrai ne pačiais blaiviausiai gyvenimo momentais, - visa tai saugiai susegta į Mano prisiminų albumą būtent šiems atvejams ir kasdienybėje jie tiesiog Manęs neužklumpa nepasirengusios. Aš visus juos prisimenu, už visus jau atsakiau ir paverkiau, dėl visų jų jau atkentėjau. Dabar jie - tik slogūs prisiminimai ir neįkainojama patirtis, netrukdanti Man būti Be Nuodėmės. Pačiai prieš Save, o ar dar kas turi teisę Mane teisti?...



Be Nuodėmės

Bitchy Blue.

Cry Me a River

Čia ne Aš.


Katastrofa. Šiandien Manęs negalėjo operuoti, nes Man skauda gerklę ir prasidėjo sloga. Neva tai pernelyg didelė rizika, kad į žaizdą papuls infekcija. Ir vėl keli mėnesiai laukimo, nes tai planinė operacija, o gydytojos darbo grafikas įtemptas. Nekenčiu Savęs už tai, kad sugebėjau neaišku kur peršalti.

Bet dar didesnė katastrofa yra tai, kad nuo Mano divos Man visiškai nuvažiavo stogas, vakar Mane ištiko tiesiog amžiaus isterijos priepuolis, dėl kurio vakar miegoti buvau varu nuvaryta. Niekad nebuvau itin stiprios psichikos, bet šitie medikamentai visai išmušė iš pusiausvyros ir šiandien, kai ligoninėj pranešė, jog negalės atlikt suplanuotos operacijos, Aš visą kelią į namus verkiau krokodilo ašarom. Niekas iš visos Mano šeimos (kuri lyg tyčia visa visa tuo metu buvo automobilyje) nesuprato, kas Man pastaruoju metu darosi. Dabar, nuslūgus tam neaiškiam pykčiui, Aš suvokiu, kad jie nori Man tik gero, tačiau tuo metu mintyse plūdau juos baisiausiais keiksmažodžiais, kokiais tik beįmanoma. Negana to, isterija nesibaigė grįžus namo - čia Aš ir toliau kėliau scenas kaip įmanydama, kol galiausiai ir vėl buvau nuvaryta į lovą.

Kas keisčiausia visoj šitoj apgailėtinoj istorijoj, tai Mano tėvų poelgis jau po visko. Jie atėjo į Mano kambarį ir pareiškė, kad Mane myli.



Tai ir yra stebuklingiausia visame tėvų-vaikų reikale. Po visų Tavo šunybių kitą dieną jie nepaisydami visko mylės Tave taip, tarsi nieko nė nebūtų įvykę.



Norėčiau mokėti džiaugtis mažais dalykais. Norėčiau, kad Queen Bitch daugiau niekad neištiktų tokios silpnumo akimirkos.



Kartais suklumpu

Bitchy Blue.



















P.S. Nepaisant to, kad dabar noriu tik gulėti ir apsikabinus pagalvę valandų valandas spoksoti į vieną tašką, turiu rengtis, dažytis, eiti ir šypsotis taip, tarsi viskas būtų net nuostabiau, nei norisi.