Sekmadienio skaitymai

Algimantas Baltakis 

Mudviejų vakaras

Tu vėl išeini.
Nesigink, aš jaučiu. Išeini
Apie išėjimą sprendžiu
Ne iš durų veriamų.
Iš tavo akių sprendžiu, kad tu išeini,
Iš to neaiškaus, moteriško nerimo.
Sunertos rankos išduoda tave
Ir į palangę atremtas smakras.
Žinau:
Tu bėgi dabar kažkokia gatve.
Susimildama, nesakyk,
Kad mudviejų šitas vakaras…
Negalvok, jog priekaištus tau kalbu.
Negi būsiu juokingas,
Kai man – jau po trisdešimties.
Mes truputį pavargom. Šiek tiek nusivylėm.
Abu.
Tai suprantama. Žmogiška.
Mudu – ne išimtys.
Tu išeini…
Šių durų neužrakinsiu raktu.
Nesulaikysiu tavęs, nors virvėm surišiu.
Visa paguoda, kad keliausi ratu.
Ir vėl neišvengiamai pas mane sugrįši.
Ne skambutis praneš, jog tu parvykai,
Tavo akys. Ir rankos. Ir smakras.
Mudu esam seni, išbandyti draugai.
Štai tada ir galėsi sakyt,
Jog tai – mudviejų vakaras.
Ir neišeisi,
Nors trinktelėsi durimis,
Nors girdėsiu,
Kaip kaukši kulniukai šaligatviu,-
Aš jausiu:
Greta tu sėdi rami,
Pati neregima,
Tik švytinti…

Kai atgal nebėra kur - tik pirmyn !

LABADIENA.

Rytoj išaušta diena, kai nubusiu jau ne dvamvienų jauniklė, o dvamdviejų nebrendyla.

Aš žiūriu į Save ir galvoju, kad turbūt kažkur suklydau pati arba sistemoje įsivėlė klaida. Ne taip įsivaizdavau Gyvenimą tokio amžiaus. Bet yra kaip yra, o yra taip, kaip sako šio įrašo pavadinimas.

Praradimai. Taip vienu žodžiu apsakysiu tai, kas dedasi Manyje ir aplink Mane. Ieškojimai baigti, atėjo laikas naikinimui. Užimtos visos lentynos, nebėra kur kraut naujų atradimų. Pilnatvė tokia pervertinta. Kaip ir Meilė. Taip, nieko nuostabaus - pasibaigė ir šita. Ir jau seniai pasibaigė tik Man dar kartais gėda garsiai prisipažint, kad ir vėl, ir vėl Aš sugrįžau į status quo.

Noriu kelt taures už tai, kas galėjo būti, bet nebebus. Ir tai, ko neturėjo nutikti, bet nutiko. Tai, ko nepasirinkom mes ir tai, kas pasirinko mus. Dar labai noriu iki žemės graibymo nusitašyti už viską, kas nepateisino Mano lūkesčių per šiuos akimirksniu pralėkusius metus.

Net nepasakosiu apie tą nesibaigiantį vegetavimo procesą.


Čia gi priešgimtadieninė depresija kalba, ne kas kita.

Niekada nebūčiau patikėjusi

Visi kalba apie tai, kad geriausi dalykai aplanko tada, kai mažiausiai tikiesi. Aš visada maniau, kad geriausi dalykai nutinka, kai padaugini visko, kas svaigina ir atsikratai visų įmanomų suvaržymų.
Pasirodo, abu teiginiai - tiesų tiesa.


Dabar svaigstu nuo Gyvenimo ir to, kiek Meilės jame. 90 procentų Mano aplinkos tebemano, jog tai - eilinis Mano juokelis. Tik Aš viena žinau kaip karštai ir tikrai Aš įsimylėjau šitą vyrą. Šitą būseną, šitą moterį, kuria tampu šalia Jo.

Buvo laikas, kai labai abejojau Savo galimybėmis dar kadanors patirti kažką tokio svaiginančio. Rodėsi, jog stipriau, nei buvo tąkart, jau nebebus. Kaip gera vis dėlto kartais taip stipriai klysti. Laimės, kurią dabar jaučiu - neišmatuot jokiais matais.

Ir visi klausia - kur tie sekso dievaičiai, kur tie dangiški migdolai, kur tie raumenų kalnai, kurių vien egzistavimas tame pačiame kambaryje drėkindavo visų moterų tarpkojus. Gal Aš išaugau tas nesąmones, gal Aš pradėjau ieškoti kitų dalykų, o gal Aš tiesiog pasenau. Neneigiu.

Dievinu tą būseną, kurioje dabar pabundu ir užmiegu. Man ramu. Aš nedramatizuoju, nekeliu skandalų, nesipiktinu nesklandumais. Viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti. Nes tik šalia tikro vyro gali jaustis tikra  Karaliene. Joks neapsiplunksnavęs pienburnis, nesenstantis seksualumo įsikūnijimas ar swageris pacukas šito nesuteiks.


O kas gražiausia? - Tai laikina. Aš tuoj ir vėl pabėgsiu nepalikdama pėdų. Tik šįkart užuot užvėrusi duris kamuojama savigraužos, Aš švęsiu Gyvenimą dar smarkiau. Nes šita Meilė bus su Manimi amžinai. Meilė, bet ne vyras.

Laimingų Naujųjų nuo Manęs - laimingesnės nei bet kada anksčiau.

Indrė

Manyje tik Meilė! Ir Neapykanta, aišku...

Nusidanginau 3427 kilometrus nuo namų, kad galiausiai suvokčiau, jog Mano ieškojimai toli gražu netelpa erdvėje.

Kad ir ką čia beparašyčiau - tai bus beprasmybė. Nes nėra žodžių, kuriais galėčiau apsakyti tai, ką išgyvenau ar išgyvenu. Tai neįtikėtina ir neįkainojama, esu dėkinga Likimui už šitą dovaną. Visada žinojau, kad galiu, kad esu, bet kad šitaip - viešpatie, jeigu esi, tai akivaizdu, jog Aš Tavo numylėtinė be jokių klausimų!

Mano emocijų spektras neišmatuojamas jokiais matais, Mano patirtys tokios įvairios, jog net nenoriu jų sumenkinti beverčiais žodžiais. Aš GYVENU. O kai Gyveni, nėra žodžių tam apsakyti. Laukiu kada grįšiu namo - nes tik ten Mano mintys stos į vietas ir rasiu tinkamus žodžius.

Iki to - niekada nesigailėjau ir nesigailėsiu nieko, ką padariau!!!!

Šildausi !

Piktdžiugiškai kvatoju stebėdama draugų ir pažįstamų nuotraukas, kuriose vis labiau rudenėjantys orai ir aprėdai. Cha cha cha, nes Aš Gyvenu tokioje karštoje Vasaroje, kokios Lietuvoje šiemet nelabai ir turėjome.

Toli nuo namų - toli nuo Savęs. Čia Aš tikrai nebe Aš. Arba kaip tik Aš, tik dar padauginta iš keturių ir kvadratu pakelta Mano versija.

Pirmoji savaitė svečioje šalyje pralėkė siurealiu greičiu - rodos, ką tik lipau iš lėktuvo, o išties jau ir naujuose namuose, ir naujame mieste apsiprasti spėjau. Akivaizdu, kad pusmetis pralėks nė nepastebėtas ir skrisdama namo galvosiu ar tik visa tai nebuvo sapnas.

Man vis dar reikia priprasti prie to, kas grįžusi iš mokslų turiu pamiegoti pietų miegelio tam, kad naktį galėčiau gyventi ispanišku ritmu - t.y. baliavoti iki paryčių, o vos kelias valandas numigusi keltis ir kuo žvaliausia leistis į naujos dienos naujus nuotykius!

Sakau baliavoti, o ne lėbauti, kaip Man įprasta, kadangi viskas čia visai kitaip. Mano Ispanija, dievinu Tave pirmiausia už tai, kad įtikinai, jog įmanoma ir kitaip linksmintis :D Tačiau tai nieko nereiškia ir vistiek važiuosiu į Ibizą, nes gali lėbautoją ištraukti iš lėbavimų, bet ne lėbavimus iš lėbautojos!

Beje, išvykau tikėdamasi atsikratyti jausmo, jog visi įvykiai ir sprendimai turi būti nulemti Mano pageidavimų. Deja, kuo toliau, tuo labiau ima rodytis, kad ir Žemė sukasi aplink Mane, o ne Saulę. Didybės Manija, susireikšminimas. Ir kaip gi to atsikratyti?.....

Niekaip ! :*

Bitchy Blue.


P.S. Keisčiausias nutikimas ever - Mano dabarties ir praeities sankirta pasąmonėje padovanojo Man psichodeliškiausią vaizdinį, kokį tik begaliu įsivaizduoti. Susapnavau Savo Mylimiausią Vyrą klausiantį Manęs kodėl Aš taip elgiuosi :D