Jaučiuosi labai netikusi. Ištižusi. Nekenčiu tokių būsenų, ypač, kai jos - be rimtos priežasties. Tada norisi melancholiškos muzikos, "sunkių" smilkalų aromatų, stiprios juodos kavos ir gulėt lovoj apsivilkus tik milžiniškus vyriškus marškinius, nieko nematančiu žvilgsniu žvelgt į lubas ir klausytis Savo pačios kvėpavimo.
"Jeigu kažkas Tavęs nemyli taip, kaip Tu norėtum, kad nereiškia, kad nemyli visa širdimi."
Šitą dažnai pamirštu. Nes Man visad norisi būt labiau ir stipriau mylima. Tik nesu labai nusiteikusi įdėti daugiau Savo pačios pastangų...
Keistas jausmas yra važiuojant autobusu šitaip norėti paverkti, jog vienintelis tave stabdantis dalykas yra net ne aplink esantys nepažįstami žmonės, o vandeniui neatsparus blakstienų tušas, kuris būtų didžiausias Mano išdavikas grįžus namo. Nekenčiu meluoti M apie Savo emocines būsenas, nes tai labiau Savęs pačios, o ne Jos apgaudinėjimas, tačiau dar labiau nekenčiu prisipažinti, jog eilinį kartą Mane užklupo savęs gailėjimo ir liūdesio banga. Iš niekur nieko. Pernelyg primena Mano 13-14-15-16 gyvenimo metus. Mergaitės, avinčios kerzus ir vilkinčios žemę šluojančius sijonus, besipuošiančios kryžiais ir besidažančios tiesiog "the crow" makiažu, sunkią paauglystę.
"Šiandien vairuoji kaip žiemos musė - visai nereaguoji į aplinką." - net Mano vairavimo instruktorius pastebi šitą nesąmonę. Kas labiausiai ir baugina - Aš nemoku Savo emocinių krizių pasilikt tik Sau. Nemoku šypsotis socialine šypsena. Nemoku neįtraukt aplinkinių į Savo juodąją skylę. Galbūt ilgainiui išmoksiu.
Robbie Williams ir jo neprilygstamosios - "Feel" ir "Eternity" šiandien yra Mano Draugės No.1.
Rytoj išauš nauja diena ir PRISIEKIU - pradėsiu ją šypsena ;**
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą