Fuck everything. Fuck Me.

Įsikniaubus į pagalvę balsu raudoti galiu ištisas valandas neturėdama tam menkiausios priežasties, o sėdėti terasoje, sukdama rankoje rožinės lambruscos taurę, klausytis jos teliuškavimo joje, galėčiau tikriausiai iki begalybės. Mėgautis besileidžiančios saulės spinduliais negaliu be kūkčiojimo, o ilgesingą žvilgsnį į tolį drumsčia srauniausios ašarų upės.
Kažkas labai žiauraus nutiko Mano Sieloj. Kažkas tokio žiauraus, kad Aš nė nežinau, kas tai. Kažkas, su kuo dar niekad nebuvau susidūrusi. Kažkas, ko nepajėgiu įveikti, nes nežinau kaip.

Su siaubu laukiu kiekvieno vakaro, kuomet teks likti Dviese. Su Savim ir Savo Vienatve. Pirmą kartą Gyvenime Mudvi šitaip nesugyvenam. Ar tai reiškia, kad atėjo galas? Ir ar tikrai kiekviena Pabaiga, tai Nauja Pradžia?


"Jei kadanors Tu išeitum, Aš dar pajėgčiau su tuo susitaikyti. Jei išėjęs po kurio laiko grįžtum, Aš ir su tuo susitaikyčiau. Tačiau jei išeitum ir grįžtum, bet jau nebe vienas ir ne pas Mane - tai prilygtų aštriausiai strėlei, paleistai tiesiai į Mano širdį."

Skaudu suprasti, kad draugystė, kurią visad laikei partneryste be paslapčių, paaiškėja esanti išties be paslapčių, tačiau tik iš Tavo pusės. Nesijauti išduotas, nesijauti apgautas, nesijauti sugniuždytas ar pakirstas.
Jautiesi sužeistas, bet tai, kas Mūsų nenužudo, tik padaro stipresniais.

Išgyvenus šiandieną, tapsiu nemirtinga ;**
Bitchy Blue.


Rytoj atskirsiu tą kraujuojančią Sielą nuo Savo jauno kūno. Tebūnie Mano spalvoti kokteiliai ir šis tas tauresnis už krištolą, priverčia tą suledėjusią širdį smarkiau plakti.

Net ir Paris Hilton dainuoja "But You can see the real Me inside.."

Jeff Buckley - We All Fall In Love Sometimes

Ne, Aš tikrai neįsimylėjau. Toli gražu. Tiesiog daina - totaliai depresinė, totaliai virpinanti būtent tą Sielos stygą. Tą iki skausmo liūdną, melancholišką, mazochistišką. Verčiančią murkdytis juodžiausiam liūdesio liūne ir tuo mėgautis. Nesu tikra, ar kiekvienas iš mūsų turi tokį dalyką. Aš, neabejotinai - turiu ir tai yra itin ryškus Mano bruožas.


Maža to, drįstu teigti, tai yra pats sudėtingiausias dalykas Mano Pasaulyje, Mano Gyvenime. Bet kurią akimirką Aš galiu pakeisti Savo planus, išeiti iš audringiausių vakarėlių, išlipti iš autobusų, pabėgti iš pamokų ar iš viso į jas neateiti, atšaukti susitikimus ir nenudirbti suplanuotų darbų dėl vienos vienintelės priežasties - Aš tiesiog paskęstu kažkokiam nepaaiškinamame, nepakeliamame liūdesyje. Ir to gana. Kartais dėl to galiu dienų dienas nepakilti iš lovos, klausytis vienos vienintelės dainos, verkti valandų valandas su trumputėmis pertraukėlėmis.
Paprastai žmonės kovoja su liūdesiu. Užsiima mėgstama veikla, susitinka su draugais, prasiblaško kur nors tarp žmonių, išeina į gryną orą. Aš tikrai nesu paprastas ir normalus žmogus. Apnikus liūdesiui jungiu dramatiškiausius filmus, skaitau tragiškiausius romanus, klausau liūdniausios muzikos, išsitraukiu senus laiškus, gautus nuo seniai prarastų, bet nepamirštų žmonių. Trumpai tariant, darau viską, kad tik tai nesibaigtų.
Ir tikrai, labai retai šitoms Mano psichozėms prasidėti reikia kažkokios priežasties, rimto kabliuko. Tai tiesiog ateina. Kartais pamąstau, kad gal tiesiog tokia jau Aš - beprotiški kraštutiniškumai ir jokių stebuklingų aukso viduriukų.

Pagal idėją, dabar turėčiau maudytis, ruoštis keliaut linksmintis ir švęsti. Dar prieš valandą tikrai buvau nusiteikusi tai padaryti. Paskutinis vakarėlis "Gravity" prieš jo uždarymą remontui, pasiilgau Savo draugių, noriu tiesiog nutrūkusiai nuo realybės palėbaut, bet...

Veikiausiai vos baigusi šį įrašą eisiu atsigulti į lovą, įsijungsiu savo šio vakaro Liūdesio himną (pirma eilutė), paašarosiu apsikabinusi Elegiją Lacrimosą, vėliau galbūt ateis laikas ir pažiūrėti kokį nors nužudantį filmą, o galiausiai tiesiog užmigsiu mintyse beregzdama beprotiškiausius planus, svajodama apie fantastiškiausius dalykus, kuriuos kada nors būtinai padarysiu. O rytas išauš gražus ir saulėtas. Nusišypsosiu Savo atspindžiui veidrodyje taip, tarsi viso to Švento Liūdesio nė nebūtų buvę.

Šventai tikėjau nužudžiusi Savyje tą kerzuotą jauną mergelę, besijaučiančią gote, besidažančią "the Crow" makiažu, sąsiuvinių paraštes puošiančią kryžiais ir kruvinais angelais, svajojančią apie ant rankų žūvantį mylimąjį ir Amžiną Meilę, kurią įprasmintų Gedulas, rašančią emocionalias raštliavas apie egzistencijos sunkumą ir tai, kad Mirtis - vienintelė vertybė, bet, po velnių, ką Aš apgaudinėju? Tai nebuvo netikra, tai nebuvo suvaidinta, kad tai būtų galima sunaikinti. Tai Manyje. Na, suaugau, įgijau šiek tiek daugiau patirties, suradau kitokias prasmes, bet vis viena - tai Manyje. Ir nei pasikeitęs gyvenimo būdas, nei kitokie prioritetai, nei kitokia išvaizda ar pomėgiai to nepakeis. Esi, kas esi. Ir būk ištikimas Sau.

Tikiu, galbūt ateis laikas ir šis įrašas taps tik dar vienu asmeninio naudojimo word'o dokumentu Mano kompiuteryje, bet tam ir esama Bitchy Blue - kad būtų kur liet Save į kairę ir į dešinę.

Galbūt kadanors viskas pasikeis ;**
Bitchy Blue.

Už Mano Numylėtąją!

Paskutinis vakaras, kuomet galiu kelt taurę vyno (deja, keliu sklidiną vandens) ir sakyt Sau tostą, kurio niekad niekas Man nepasakė, o ir niekad nebepasakys.


Šia žavinga proga klausausi dainos, kuri buvo itin klausoma prieš gal kokius... 5-6 (?) metus. Nobody wants to be lonely. Neneigsiu, Aš tokia sentimentali kalė, kad vos valdausi nepratrūkus ir nepradėjus raudot balsu.

"Nesureikšmink tos pilnametystės iki kosminio lygio." - tai jau tikrai, M, pasakei ir prisnigo. Čia rimčiausias Mano Gyvenimo pokytis, koks tik bebuvo įvykęs, o siūlai to nesureikšminti.

Apmaudu, kad neturiu visos ilgos, gražios, stulbinančiai neprilygstamos amžinybės, skirtos nugyvenimui. Tačiau iškilmingai prisiekiu, kad Man tikrai užteks ir tos mikro-sekundinės dalelės Amžinybės, skirtos Mano šėlsmui šitame Pasaulyje. Tikrai užteks.

Nė nepajutau, kaip greit ji prabėgo. ;**
Bitchy Blue.

Emocijų perkrova, arba kartais ir Queen Bitch reikia išsižliumbti...

Jaučiuosi labai netikusi. Ištižusi. Nekenčiu tokių būsenų, ypač, kai jos - be rimtos priežasties. Tada norisi melancholiškos muzikos, "sunkių" smilkalų aromatų, stiprios juodos kavos ir gulėt lovoj apsivilkus tik milžiniškus vyriškus marškinius, nieko nematančiu žvilgsniu žvelgt į lubas ir klausytis Savo pačios kvėpavimo.


"Jeigu kažkas Tavęs nemyli taip, kaip Tu norėtum, kad nereiškia, kad nemyli visa širdimi."

Šitą dažnai pamirštu. Nes Man visad norisi būt labiau ir stipriau mylima. Tik nesu labai nusiteikusi įdėti daugiau Savo pačios pastangų...

Keistas jausmas yra važiuojant autobusu šitaip norėti paverkti, jog vienintelis tave stabdantis dalykas yra net ne aplink esantys nepažįstami žmonės, o vandeniui neatsparus blakstienų tušas, kuris būtų didžiausias Mano išdavikas grįžus namo. Nekenčiu meluoti M apie Savo emocines būsenas, nes tai labiau Savęs pačios, o ne Jos apgaudinėjimas, tačiau dar labiau nekenčiu prisipažinti, jog eilinį kartą Mane užklupo savęs gailėjimo ir liūdesio banga. Iš niekur nieko. Pernelyg primena Mano 13-14-15-16 gyvenimo metus. Mergaitės, avinčios kerzus ir vilkinčios žemę šluojančius sijonus, besipuošiančios kryžiais ir besidažančios tiesiog "the crow" makiažu, sunkią paauglystę.

"Šiandien vairuoji kaip žiemos musė - visai nereaguoji į aplinką." - net Mano vairavimo instruktorius pastebi šitą nesąmonę. Kas labiausiai ir baugina - Aš nemoku Savo emocinių krizių pasilikt tik Sau. Nemoku šypsotis socialine šypsena. Nemoku neįtraukt aplinkinių į Savo juodąją skylę. Galbūt ilgainiui išmoksiu.

Robbie Williams ir jo neprilygstamosios - "Feel" ir "Eternity" šiandien yra Mano Draugės No.1.

Rytoj išauš nauja diena ir PRISIEKIU - pradėsiu ją šypsena ;**
Bitchy Blue.

Close Your eyes so You don't feel them

Seniai žinau, kad žmonės gimsta ir miršta visiškai vieni. Nesu tikra dėl to, ar visi miršta vieniši, bet esu tikra, kad daugelis - tikrai. Kiti dar ir Gyvenimą nugyvena vieni.

Kalės kaip ir žmonės - gimsta, miršta vienos. Vienišos. Pasmerktos ir Gyvenimą nugyventi toje pačioje Vienatvėje. Ir, deja, kartais net ne Savo noru. Queen Bitch nėra išimtis. Nežinia, ar dėl to laiminga.


They don't need to see You cry ;**
Bitchy Blue.

Hide and Seek

Aš dievinu šizofrenišką muziką. Tookią šizofrenišką, kad ilgėliau jos pasiklausius imi nebesiorientuoti aplinkoje, nebegirdi savo pačios minčių, pamiršti realybę ir tiesą, puoli į fantazijas ir svajones, apsigyveni iliuzijose, sapnuoji atmerktomis akimis ir tai ne haliucinacijos - Tu pati sukeli tuos vaizdinius. Deja, ši stebuklinga, tačiau varginanti, būsena baigiasi su lig paskutine playlist'o sekunde. 

Nežinau, ar tai vakar išgerta upė Sangrijos, ar kaip niekad ramus, tačiau ne vienatvėje praleistas penktadienis, ar šeimyniški ir gražūs šio ryto pusryčiai, tačiau visą dieną jaučiuosi kaip fėjų pasaulyje. Ramu ir gera. Nė trupinėlio rūpesčių, apmąstymų, nė mažiausio lašo abejonių ar neužtikrintumo dėl ateities. Kaip niekad tvirtai žinau, ko noriu, kaip niekad gerai žinau, ką turiu padaryti, kad tai gaučiau. 

Artėja jobaniausia metų diena. Valentynkė. Jofana, nekenčiu. Širdžių šventė. Vienišų - ypač. Dėl to ir švęsiu iš visos širdies. Vilkėdama dailiausią suknelę ir žaviausius aukštakulnius, visą vakarą nepaleisiu iš rankų taurės ir cigaretės - kad turėčiau ką glaust prie lūpų, kai ateis noras pasakys ką nors, bet balsas pernelyg drebės ir kad galėčiau ašarotų akių kaltę suversti cigarečių dūmams. Ne bičo Man reikia, oj ne.  Ir ne iš vienišumo Aš žadu vilgyt gerklę degančiais skysčiais. Deimanto kietumo ir ledo šaltumo širdis nejaučia menkiausio skausmo tą raudonais šūdniekiais išpuoštą dieną. Dėl to Queen Bitch tikrai nepasiliks namuose liet apmaudo apsikabinus čipsų dėžę. Ne tam tiek laiko vargta, kad vėl pradėt viską iš naujo. 

Didį darbą padariau. Galiu ramiai atsikvėpti. Nes dabar tikrai jaučiuosi kaip Karalienė. 

Žodyje BITCH tiek pat raidžių, kiek varde Indrė. Žodyje FAIL tiek pat raidžių, kiek tavajam. Ir tai ne sutapimas. ;**

Bitchy Blue. 

Life sucks. Not anymore.

Dievinu žiemą, dievinu sniegutį, dievinu šerkšnu pasipuošusius medžius. Tikrai, nuoširdžiai - Žiema - Mano mylimiausias metų laikas. Bet ŠITO jau gerokai too much....  Mano Gyvenimas baigia pavirsti Amžinojo Įšalo Žeme!!! Vis geriau imu suprasti M ir jos neapykantą šitam Dievo pamiršam užkampiui. Čia viskas blogai, jofana, viskas. Pradedant idiotų gyventojų mentalitetu, baigiant užpisančiu klimatu.

 "Kaip tie žmonės gali būt laimingi ir patenkinti, jeigu negana, kad už lango minusas, kišenėj minusas, tai tas pats jobanas minusas dar 10čiai metų į priekį vienintelis ir tenusimato." 

Na, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą- šitai žudančiai žiemos depresijai malšinti turim pasakišką vaistą, kuriuo jau gal mažumėlę piktnaudžiaujam, nes mūsų batų spintoj atsirado dar vieni aukštakulniai, jau nė nebežinau, kelinti šią žiemą, kurie vargu ar bus bent kartą apsiauti, bet eilinį kartą vadovaujuosi neužmušama M logika ir drąsiai keliu taurę šampo rėkdama "Juokimės šiandien, kol galim, jei tik reiks - verksim rytoj". 

Ir Man jau  nebeskauda širdies dėl to, kad eilinį kartą praleidau pamokas dėl tų atšiaurių sąlygų už lango ir pasilikau šiltuose pataluose mėgautis skaniausiomis kavutėmis ir kaloringiausiai skanėstais, vakar rastu tinklalapiu, transliuojančiu įvairiausio stiliaus muziką, Mane, be abejo, labiausiai sužavėjo stotis, pavadinimu "Love Songs". Juk čia senoji Mano taisyklė "jei dainos pavadinime nėra žodžio Love, tai Aš tos dainos nė neklausau". Būta ir tokių akimirkų, būta...

O dabar akimirkai užsimerksiu ir pasvajosiu apie tai, kaip sugrįžus šilumai į mūsų žemelę, mūsų širdeles ir galveles, saulutei išstūmus iš mūsų garderobų kailinius (nors ir kokie žavūs jie bebūtų) ir šilčiausius batus, labiau pritaikytus eskimams, nei dailioms panelėms, pagaliau ir vėl išeisim į lauko kavinukes įsispyrusios į lengvus batelius, vilkėdamos ryškias besilaikstančias suknytes, garsiai juoksimės ir žaviai šypsosimės, šviesim nemažiau skaisčiau, nei pavasarinė saulytė danguje... 

Svajos lieka svajomis, o realybėje laukia kalnas namų darbų, begalybė darbų, kuriems reikia pasiruošti ir viską apsunkinantis protinių dantų dygimas ir jo sukeltas skausmas, neapleidžiantis nė akimirkai. 

Drauge šilčiau ;**

Bitchy Blue. 

Cry Me a River

Čia ne Aš.


Katastrofa. Šiandien Manęs negalėjo operuoti, nes Man skauda gerklę ir prasidėjo sloga. Neva tai pernelyg didelė rizika, kad į žaizdą papuls infekcija. Ir vėl keli mėnesiai laukimo, nes tai planinė operacija, o gydytojos darbo grafikas įtemptas. Nekenčiu Savęs už tai, kad sugebėjau neaišku kur peršalti.

Bet dar didesnė katastrofa yra tai, kad nuo Mano divos Man visiškai nuvažiavo stogas, vakar Mane ištiko tiesiog amžiaus isterijos priepuolis, dėl kurio vakar miegoti buvau varu nuvaryta. Niekad nebuvau itin stiprios psichikos, bet šitie medikamentai visai išmušė iš pusiausvyros ir šiandien, kai ligoninėj pranešė, jog negalės atlikt suplanuotos operacijos, Aš visą kelią į namus verkiau krokodilo ašarom. Niekas iš visos Mano šeimos (kuri lyg tyčia visa visa tuo metu buvo automobilyje) nesuprato, kas Man pastaruoju metu darosi. Dabar, nuslūgus tam neaiškiam pykčiui, Aš suvokiu, kad jie nori Man tik gero, tačiau tuo metu mintyse plūdau juos baisiausiais keiksmažodžiais, kokiais tik beįmanoma. Negana to, isterija nesibaigė grįžus namo - čia Aš ir toliau kėliau scenas kaip įmanydama, kol galiausiai ir vėl buvau nuvaryta į lovą.

Kas keisčiausia visoj šitoj apgailėtinoj istorijoj, tai Mano tėvų poelgis jau po visko. Jie atėjo į Mano kambarį ir pareiškė, kad Mane myli.



Tai ir yra stebuklingiausia visame tėvų-vaikų reikale. Po visų Tavo šunybių kitą dieną jie nepaisydami visko mylės Tave taip, tarsi nieko nė nebūtų įvykę.



Norėčiau mokėti džiaugtis mažais dalykais. Norėčiau, kad Queen Bitch daugiau niekad neištiktų tokios silpnumo akimirkos.



Kartais suklumpu

Bitchy Blue.



















P.S. Nepaisant to, kad dabar noriu tik gulėti ir apsikabinus pagalvę valandų valandas spoksoti į vieną tašką, turiu rengtis, dažytis, eiti ir šypsotis taip, tarsi viskas būtų net nuostabiau, nei norisi.