Dasimušimui !

(kadras iš filmo "Single Man" - verta pamatyt)

Green Night buvo tiesiog fantastiška, palėbauta super gerai!

Gravity renovacija tiesiog pribloškianti. Visko tikėjausi, bet kad bus šitaip tai nė drąsiausiose svajonėse neįsivaizdavau! NIEKAS nepasikeitė. NIE-KAS. Amazing ! :D

Iš kažkokio bičo gavau dovanų gėlę, susuktą iš servetėlės, kurią Ž. įsegė Man į plaukus, dėl ko šiai nakčiai suteiktas "popierinių gėlių nakties" vardas, o mielas berniukas, su kuriuo visai mielai pašokom, visai atsitiktinai stovėjo priešais Mane dar ir eilėje prie paltų jau išeinant.

- Hey ! Mudu kartu šokom !
- Ką? Apie ką Tu?
- Na, šįvakar ! Prisimeni?
- Atleisk, Tu Mane su kažkuo painioji...

Po velnių, kaip jis susinervino :DDD Kartais tikrai dievinu taip begėdiškai išsidirbinėti. Visad bičų veido išraiškos po tokių pokštų būna tiesiog ooooooooooj kaip širdį veriančios ! Ir tas žvilgsnis, sakantis "kas manaisi esanti?!" tiesiog fantastiškai pakelia nuotaiką ! :)

Kokią nesuskaičiuojamą galybę piktų moterų Aš tąnakt sutikau ! Damos, liaukitės kartą gyvenime raukytis kaip netašytos stuobrės, ateis laikas, būsit susiraukšlėjusios kaip kempinės nuo šitų savo "veido akrobatikų", o kadangi nepajėgiat tiesiog mielai šypsotis, tai tikrai nebus šalia turtingo diedo, sumokėsiančio už botoxo injekcijas. Štai kokia graudi ateities vizija - susiraukšlėjęs snukutis, vienišos naktys (ar dar blogiau - naktys su kokiu stuobriu debilu) ir liūdnos dienos ! Ir viskas tik per tą raukymąsi! Garbės žodis, čia labai draugiškas patarimas.

Paryčiais taxi išsikviesti buvo taip pat neįmanoma, kaip Gravity sutikti Džastiną Timberleiką, o pakelės buvo nusėstos vemiančių jaunuolių, Gedimino prospekte žmonių buvo tiek, kiek dieną, o Magdonalde nusprendę atlikt porą mitybos nuodėmių (Aš buvau tarp tų nuodėmingųjų taip pat, atleisk Man, gražių moterų Viešpatie!) dar priedo galėjo pastebėti ir naują fenomeną - žmones, miegančius greitojo maisto tiekykloje ! Atlaikyk :D

Kaip ten viskas bebūtų gera ir gražu, dabar Aš - ligos patale :) Laukiu linkėjimų greičiau pasveikti ir naujo įstatymo, draudžiančio sergantiems žmonėms eiti į darbus, mokyklas, viešojo maitinimo įstaigas, pasilinksminimų vietas ir t.t. Dėl Dievo Meilės, žmonės, nejaugi taip sunku susirgus pabūt namuose porą dienelių ir neplatint viruso ?! Realiai čia tas pats, kas užsikrėtus ŽIV eit dulkintis su visais iš eilės nesisaugant ir slepiant tai nuo partnerių. Už šitą išsišokimą žmones net nuteisia, tai kodėl negali bausti tų, lengviau nusižengiančių?!

Aš lieku lovoj ! (šįkart bučinio nebus - sergantiesiems draudžiama bučiuotis !)
Bitchy Blue.

Po velnių.

Verk viena ir tyliai.

O Švenčiausioji blogų mergaičių globėja, apsireikšk Maaan!!!

Dabar sėdžiu visa drebanti kaip kokia narkomanė ištikta abstinencijos priepuolio. Ne, nenoriu išgerti, ne, nesergu, šiaip viskas būtų nuostabu, beeeet...

Ką tik per visą sukruštą Vilnių parsibeldžiau namo važiuodama M mašina, o su Manim buvo tik Elegija Lacrimosa, kuri apskritai vairavimo klausimais yra neočin kompetetinga, nes visą laiką tik miegojo savo rankinėj, nes gi princeses gulbes reikėjo nuvežti prie chebros, su kuria kartu išvyko į Jaltą degint savo užpakalių, kol Aš čia, Savo Vasaros Terasoj, vilgysiu gerklę Lambruscom ir lepinsiu plaučius mėtinėm cizom. Ooo Švenčiausioji Kalių Motina, norėjau Tau melstis tūkstantį ir vieną kartą! Aš, pasirodo, siaubingai bijau vairuoti tą sukruštą M mašiną, kai ji nesėdi šalia. Nes vairuoju Aš, atvirai kalbant, kaip Princesė Grybė, spaudžianti gazą ten, kur jo nereikia ir nespaudžianti jo ten, kur jau būtų neprošal paspausti. Kelis kartus pravažiavau pro policijos automobilius ir policijos pareigūnai taaaaaip keistai į Mane žiūrėjo - tie milžiniški Mano regėjimo akiniai ir minimalus kiekis makiažo tikriausiai paverčia Mane kokia jaunute šešiolikine čiole, nuknisusią tėvų automobilį ir išlėkusią pasiganyt, o ką dar galiu pasakyt apie tą ženklą, kabantį automobilio gale, kairėje pusėje - jis lyg ir turėtų būti klevo lapas, bet M nusprendė, kad KANAPĖ bus didesnis prikolas. Kaskart palikdama policijos pareigūnus, stovinčius kelkraštyje prie savo automobilių, nulydėdavau juos žvilgsniu per galinio vaizdo veidrodėlį - a vdrug, bled, sustabdys Mano su tom savo linksmosiom fanfarom. Žiburėliais, I mean.
Bet, deja, Man tik paranoja. Siaubingai milžiniška paranoja. Nes net apsaugos automobilis, atvykęs apžiūrėti, kodėl suveikė kaimynystėje esančio namo signalizacija, Man kone sukėlė isterijos priepuolį, nes tik po gerų 20 sekundžių suvokiau, kad tai ne policija, o tik apsauga...

Niekas nesakė, kad pradžia bus paprasta... Tik greičiau duokit Man MANO automobilį, nes su M Aš daugiau neketinu važiuot!!!!!!

Ir dar, po velnių, pamiršau stabtelėti kur pakeliui ir prigriebti cigarečių pakelį, antravertus - KUR Aš galėjau sustot, kai visos Mano mintys sukosi tik apie kuo greitesnį ir sėkmingesnį namų pasiekimą.!

Štai ir 100tasis įrašiukas! Emocionalus, beprotiškas ir tikrai ne paskutinis. Nes, panašu, artimiausiu metu nepavyks išsisemti - beveik trims savaitės likau visiškai VIENA NAMUOSE. Turiu porą šimtų kvadratinių metrų Savo lėbavimams ir liuobimams, smagią terasikę cizoms ir kokteiliams, be abejo, vyniukams, pievą laukiniam šėlsmui ir tvenkinį aistrų sukeltam karščiui slopinti.!!! Ak, tiesa - dar ir M barą, kurį, neabejotinai, ištuštinsiu.

Maukiu pieną milžiniškais gurkšniais ir jaučiu, kaip rimsta nervai. Murrr.
Bitchy Blue.

Net ir Paris Hilton dainuoja "But You can see the real Me inside.."

Jeff Buckley - We All Fall In Love Sometimes

Ne, Aš tikrai neįsimylėjau. Toli gražu. Tiesiog daina - totaliai depresinė, totaliai virpinanti būtent tą Sielos stygą. Tą iki skausmo liūdną, melancholišką, mazochistišką. Verčiančią murkdytis juodžiausiam liūdesio liūne ir tuo mėgautis. Nesu tikra, ar kiekvienas iš mūsų turi tokį dalyką. Aš, neabejotinai - turiu ir tai yra itin ryškus Mano bruožas.


Maža to, drįstu teigti, tai yra pats sudėtingiausias dalykas Mano Pasaulyje, Mano Gyvenime. Bet kurią akimirką Aš galiu pakeisti Savo planus, išeiti iš audringiausių vakarėlių, išlipti iš autobusų, pabėgti iš pamokų ar iš viso į jas neateiti, atšaukti susitikimus ir nenudirbti suplanuotų darbų dėl vienos vienintelės priežasties - Aš tiesiog paskęstu kažkokiam nepaaiškinamame, nepakeliamame liūdesyje. Ir to gana. Kartais dėl to galiu dienų dienas nepakilti iš lovos, klausytis vienos vienintelės dainos, verkti valandų valandas su trumputėmis pertraukėlėmis.
Paprastai žmonės kovoja su liūdesiu. Užsiima mėgstama veikla, susitinka su draugais, prasiblaško kur nors tarp žmonių, išeina į gryną orą. Aš tikrai nesu paprastas ir normalus žmogus. Apnikus liūdesiui jungiu dramatiškiausius filmus, skaitau tragiškiausius romanus, klausau liūdniausios muzikos, išsitraukiu senus laiškus, gautus nuo seniai prarastų, bet nepamirštų žmonių. Trumpai tariant, darau viską, kad tik tai nesibaigtų.
Ir tikrai, labai retai šitoms Mano psichozėms prasidėti reikia kažkokios priežasties, rimto kabliuko. Tai tiesiog ateina. Kartais pamąstau, kad gal tiesiog tokia jau Aš - beprotiški kraštutiniškumai ir jokių stebuklingų aukso viduriukų.

Pagal idėją, dabar turėčiau maudytis, ruoštis keliaut linksmintis ir švęsti. Dar prieš valandą tikrai buvau nusiteikusi tai padaryti. Paskutinis vakarėlis "Gravity" prieš jo uždarymą remontui, pasiilgau Savo draugių, noriu tiesiog nutrūkusiai nuo realybės palėbaut, bet...

Veikiausiai vos baigusi šį įrašą eisiu atsigulti į lovą, įsijungsiu savo šio vakaro Liūdesio himną (pirma eilutė), paašarosiu apsikabinusi Elegiją Lacrimosą, vėliau galbūt ateis laikas ir pažiūrėti kokį nors nužudantį filmą, o galiausiai tiesiog užmigsiu mintyse beregzdama beprotiškiausius planus, svajodama apie fantastiškiausius dalykus, kuriuos kada nors būtinai padarysiu. O rytas išauš gražus ir saulėtas. Nusišypsosiu Savo atspindžiui veidrodyje taip, tarsi viso to Švento Liūdesio nė nebūtų buvę.

Šventai tikėjau nužudžiusi Savyje tą kerzuotą jauną mergelę, besijaučiančią gote, besidažančią "the Crow" makiažu, sąsiuvinių paraštes puošiančią kryžiais ir kruvinais angelais, svajojančią apie ant rankų žūvantį mylimąjį ir Amžiną Meilę, kurią įprasmintų Gedulas, rašančią emocionalias raštliavas apie egzistencijos sunkumą ir tai, kad Mirtis - vienintelė vertybė, bet, po velnių, ką Aš apgaudinėju? Tai nebuvo netikra, tai nebuvo suvaidinta, kad tai būtų galima sunaikinti. Tai Manyje. Na, suaugau, įgijau šiek tiek daugiau patirties, suradau kitokias prasmes, bet vis viena - tai Manyje. Ir nei pasikeitęs gyvenimo būdas, nei kitokie prioritetai, nei kitokia išvaizda ar pomėgiai to nepakeis. Esi, kas esi. Ir būk ištikimas Sau.

Tikiu, galbūt ateis laikas ir šis įrašas taps tik dar vienu asmeninio naudojimo word'o dokumentu Mano kompiuteryje, bet tam ir esama Bitchy Blue - kad būtų kur liet Save į kairę ir į dešinę.

Galbūt kadanors viskas pasikeis ;**
Bitchy Blue.

Negatyvus. Negatyvesnis. Negatyviausias.

Niekad Gyvenime nebūčiau pagalvojusi, kad tai, ko šitiek laukei, į ką dėjai tiek pastangų, tai, kas manei, suteiks beprotišką dozę laimės, iš tiesų padovanos visiškai priešingų dalykų.

Nesiskundžiu - viskas gerai. Bet, Dieve Brangus, viską kitaip planavau, kitaip įsivaizdavau. O dabar belieka tik eilinį kartą tenkintis viskuo taip, kaip jau yra susiklostę.


Life Sucks. Ir sakau tai nesimaivydama, nekoketuodama, nepersūdydama realybės. Life Sucks ir tai yra Mano vienintelė tiesa Šiandienai.


Vairuotojo pažymėjimas bus pagamintas greičiau nei po keleto dienų ;**
Bitchy Blue.

Nebeatlaikau. Nanana.

Viskas, ko dabar noriu, tai tik beprotiškai lėbaut, rėkaut prikimusiu balsu, šlaistytis su nugertu martinio, ar net viskio, buteliu rankose, basa bėgiot po pievą... Ne kaip hipė, ne. Kaip nepataisoma ir neperauklėjama lėbautoja.

Deja, viskas, ką dabar galiu, tai kapot jau kokį penktą pyrago gabalėlį arba jau kokį trečią šaldytą sūrelį (o čia jau Mano vasarinis išpindėjimas - vasarą šokoladiniai sūreliai iš šaldytuvo persikrausto aukštu žemiau - į šaldymo kamerą. Man taip skaniau), klausyt Britney Spears arba Paris Hilton (nieko kito smegenys tiesiog nepriima) ir nervintis.

Dieve (arba Šėtone, kaip judviems patogiau), jeigu Tu tikrai Mane myli, tai padaryk, kaip reikia, OK?!

Bitchy Blue.

Ne, viskas NORMALIAI

Nebeatlaikau, jofana.

- O, Tu Indrė?
- Sveikas, taip, tai Aš.
- Girdėjau apie Tave.
-?
- Na, su K....
****
- Sveika, S.
- Labas, Indrė.
- Indrė? :)))


Bet kadangi kariauti dėl taikos tas pats, kas pistis dėl nekaltybės - DĖJAU. Na ir ką jūs Man, po velnių.
Viena naktis gyvuliškų malonumų ir paskui keli mėnesiai apkalbų. Negaliu pakęsti to visi vieni kitus pažįsta reikalo. Nerealiai nervina.

Mineralinis šiandien Mano geriausias draugas ;**
Bitchy Blue.