Jeff Buckley - We All Fall In Love Sometimes
Ne, Aš tikrai neįsimylėjau. Toli gražu. Tiesiog daina - totaliai depresinė, totaliai virpinanti būtent tą Sielos stygą. Tą iki skausmo liūdną, melancholišką, mazochistišką. Verčiančią murkdytis juodžiausiam liūdesio liūne ir tuo mėgautis. Nesu tikra, ar kiekvienas iš mūsų turi tokį dalyką. Aš, neabejotinai - turiu ir tai yra itin ryškus Mano bruožas.
Maža to, drįstu teigti, tai yra pats sudėtingiausias dalykas Mano Pasaulyje, Mano Gyvenime. Bet kurią akimirką Aš galiu pakeisti Savo planus, išeiti iš audringiausių vakarėlių, išlipti iš autobusų, pabėgti iš pamokų ar iš viso į jas neateiti, atšaukti susitikimus ir nenudirbti suplanuotų darbų dėl vienos vienintelės priežasties - Aš tiesiog paskęstu kažkokiam nepaaiškinamame, nepakeliamame liūdesyje. Ir to gana. Kartais dėl to galiu dienų dienas nepakilti iš lovos, klausytis vienos vienintelės dainos, verkti valandų valandas su trumputėmis pertraukėlėmis.
Paprastai žmonės kovoja su liūdesiu. Užsiima mėgstama veikla, susitinka su draugais, prasiblaško kur nors tarp žmonių, išeina į gryną orą. Aš tikrai nesu paprastas ir normalus žmogus. Apnikus liūdesiui jungiu dramatiškiausius filmus, skaitau tragiškiausius romanus, klausau liūdniausios muzikos, išsitraukiu senus laiškus, gautus nuo seniai prarastų, bet nepamirštų žmonių. Trumpai tariant, darau viską, kad tik tai nesibaigtų.
Ir tikrai, labai retai šitoms Mano psichozėms prasidėti reikia kažkokios priežasties, rimto kabliuko. Tai tiesiog ateina. Kartais pamąstau, kad gal tiesiog tokia jau Aš - beprotiški kraštutiniškumai ir jokių stebuklingų aukso viduriukų.
Pagal idėją, dabar turėčiau maudytis, ruoštis keliaut linksmintis ir švęsti. Dar prieš valandą tikrai buvau nusiteikusi tai padaryti. Paskutinis vakarėlis "Gravity" prieš jo uždarymą remontui, pasiilgau Savo draugių, noriu tiesiog nutrūkusiai nuo realybės palėbaut, bet...
Veikiausiai vos baigusi šį įrašą eisiu atsigulti į lovą, įsijungsiu savo šio vakaro Liūdesio himną (pirma eilutė), paašarosiu apsikabinusi Elegiją Lacrimosą, vėliau galbūt ateis laikas ir pažiūrėti kokį nors nužudantį filmą, o galiausiai tiesiog užmigsiu mintyse beregzdama beprotiškiausius planus, svajodama apie fantastiškiausius dalykus, kuriuos kada nors būtinai padarysiu. O rytas išauš gražus ir saulėtas. Nusišypsosiu Savo atspindžiui veidrodyje taip, tarsi viso to Švento Liūdesio nė nebūtų buvę.
Šventai tikėjau nužudžiusi Savyje tą kerzuotą jauną mergelę, besijaučiančią gote, besidažančią "the Crow" makiažu, sąsiuvinių paraštes puošiančią kryžiais ir kruvinais angelais, svajojančią apie ant rankų žūvantį mylimąjį ir Amžiną Meilę, kurią įprasmintų Gedulas, rašančią emocionalias raštliavas apie egzistencijos sunkumą ir tai, kad Mirtis - vienintelė vertybė, bet, po velnių, ką Aš apgaudinėju? Tai nebuvo netikra, tai nebuvo suvaidinta, kad tai būtų galima sunaikinti. Tai Manyje. Na, suaugau, įgijau šiek tiek daugiau patirties, suradau kitokias prasmes, bet vis viena - tai Manyje. Ir nei pasikeitęs gyvenimo būdas, nei kitokie prioritetai, nei kitokia išvaizda ar pomėgiai to nepakeis. Esi, kas esi. Ir būk ištikimas Sau.
Tikiu, galbūt ateis laikas ir šis įrašas taps tik dar vienu asmeninio naudojimo word'o dokumentu Mano kompiuteryje, bet tam ir esama Bitchy Blue - kad būtų kur liet Save į kairę ir į dešinę.
Galbūt kadanors viskas pasikeis ;**
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą