Work hard. Party harder !

Po ilgų apmąstymų ir gilių minčių, Queen Bitch nutarė, kad kokia gi Tu Queen Bitch, jei tik mokaisi ir lėbauji?! Reikia dar ir dirbti !

Todėl, pasveikinkim vieni kitus ir ypač - Mane, užkraunu Savo gležniems, vargo nemačiusiems petukams dar vieną naštą !

M tai įvardijo kaip nutrūkimą nuo grandinės, už- kurį Aš atsiimsiu vos tik Tėtis sužinos, tačiau Aš neketinu jam to pranešti :) Tebūnie tai - Mano mažytė paslaptėlė.

Jei po mėnesio Mano vidurkis vis dar bus toks pats pritrenkiantis, blog'as toks pats neapleistas ir feisbuko nuotraukų albumas pavadinimu "Queen Bitch" sulauks bent dviejų papildymų - Man viskas gerai. Jei nors vienas punktas nebus įgyvendintas - žinokit, kad iš Bitchy Blue liko tik prisiminimas. Tikiuosi, smagus.



Dirbti, kad kažką įrodytum kitiems - durnas reikalas. Bet, pripažinkit, visiems naudingas !
Bitchy Blue.

Blondės šizos.

Sėdžiu ant sofos su kompu ant kelių - pusiau susiruošus, pusiau nė nepradėjus ruoštis. Mintyse vis pakartoju "blet, kaip baisu" ir užmerkus akis, nuleidžiu galvą ir keliskart ją papurtau.

Ruduo persismelkė kiaurai per Mane.

Žmonės jau susiradę universitetus, į kuriuos ketina stoti, išsirinkę būsimų studijų programas, susikūrę A, B ir C ateities planus, sukurpę ilgiausius motyvacinius laiškus, suplanavę ateitį bent dviems metams į priekį.

O Aš... Aš tik eilinį kartą pajėgiu nusilakuot nagus ryškiausia rožine, Savo atspindžiui veidrodyje, kurį, beje, puošia užrašas "Aš pati gražiausia" (hahaha, kur Aš tai mačiau??), pasiųst oro bučinį ir besišukuodama plaukus sumurkti "viską Tu spėsi".

Tai bent pasiekimai.! Pribloškiantys.

O galbūt išties... Viską Aš spėsiu?

Ir vėl užklumpa tas jausmas, kad išaugau šitą Savo Gyvenimo etapą. Kai pastarąjį kartą taip jaučiausi, prikrėčiau nedovanotinų kvailysčių. Šįkart teks kaip nors protingiau tai išgyventi.

Dievinu frazę "jeigu nori, tai ir turėsi". G mėgsta ją kartot, o Aš mėgstu patikėt tuo, ką dažnai girdžiu. Metas atsakyti į esminį klausimą - KO Aš noriu?

KO AŠ NORIU?!

Metas rimtai psichoanalizei.

Indre, kaip įsivaizduoji Save po 5/10/15 metų?

Kategoriškai atsisakau Gyvenimo pablogėjimo. Viskas tik geryn! Kur Mano tekilos shot'as?! ;**
Bitchy Blue.

...and the living is easy

Kai Likimas taip jau susiklosto, kad negaliu turėti vieno bičo, į jo vietą atsiunčia kelis naujus - kad būtų kuo užimt mintis, kol negautojo prašalaičio atvaizdas dings iš akių!

Nieko stebuklingo - dabar gavau visus kriterijus atitinkantį naują grobį! Naivų, super naivų grobį... Pats atėjo į spąstus.

Šiai Nakčiai

Nauja, tai užmiršta sena. Visos ir visi tai žinom.

Šiandien labai sėkmingai radau kokių 8 metų senumo suknelę, kurią dabar transformuosiu į palaidinę ir būsiu laimingesnė, nei laiminga, vilkėdama ją ir žinodama, kad šita iš naujo atrasta seniena saugo tiek prisiminimų!

Lygiai taip pat prisiminiau ir seną, bet labai labai gerą filmą su dabar jau senu, bet, ačiū Gyvenimui, juostoje įamžintu, kavalieriumi.
Ir šiąnakt Savo sapnuose Aš einu su juo į pasimatymą ! :D Į pasimatymą su greitu maistu išsinešimui, valgomu jo juodam kabriolete po atviru dangumi, kuriam nėr nė vienos žvaigždės, o pasimatymo pabaiga kokia nors apgailėtinai nuvilianti, bet kartu ir velniškai suintriguojanti - kad norėtųsi susitikti dar kartą!

Tiesa, visai nenutuokiu, kaip toji taisyklė galioja buvusiųjų (kitaip tariant, ex'ų) srityje, bet, įtariu, neįspūdingai šauniai. Laikas bėga ir, deja, retam kuriam iš mūsų tai - į naudą. Todėl vien besiremdama Savo kukliai vargana patirtimi galiu pasakyti, kad būtent prašalaičių požiūriu, tai visiškai negalioja. Nes čia naujas, tai ką tik sutiktas. Arba pamirštas :D


Pamiršau paminėt filmą ir bičo vardą :D Abandon O bičą vis tiek geriau parodyt...



















Mano paskutinis įkvėpimo šaltinis - demotyvacija.lt Tokių perlų ten kartkartėmis užtinku, kad, rodos, akyse nušvinta!Šiandieninis lobis...

Jei mergina geria - ji turi priežastį. Jei ne - vaikiną.


Renkuosi turėt priežastį! ;**
Bitchy Blue.

Once Again!

Spausdama tą "Naujas Pranešimas" jau 115tą kartą susimąsčiau, kad šito blog'o rašymas yra Mano mažytės ir nereikšmingos būties savotiškas įprasminimas Sau pačiai. Nieko kito taip nemėgstu, kaip Savo asmeninių archyvų - pradedant tais popieriniais, kur kas antras sakinys verčia pačią Save rausti iš gėdos iš akimirkai užvertus galvą į viršų įkvėpt giliai giliai ir pradėt skaityt iš naujo, baigiant vėliausiai uždaryto MG blog'o Sweetest Blue, dabar pavirtusio tik nykiu word'o dokumentu, pavadintu "atminimui".

Norėti yra gerai. Norėti per daug - žalinga. Ypač tada, kai žinai, jog to niekad nebus ir You'll never get this. Bet užvis blogiausia ir žalingiausia yra nieko nenorėti. Šitoj nieko būsenoj gyvenu jau trečias mėnuo. Mano jauna, tačiau polėkį bepradedanti prarast Siela, baigia nugrimzti į niūrų letargo miegą. Mano Širdyje žiema. Ir Man reikia kažkokiu magic būdu atsičiūchint.

Turėjau progos užmest akį į svetimus gyvenimus ir... Bled, Maniškis - tobulas. Iki menkiausių smulkmenų ir net pačių nepastebimiausių dulkelių. Nėra prie ko prikibti, kai palygini su svetimais. Tais, kurių nenorėtum gyventi nė už ką. Ir tuomet dar kartą išputi akis ir žvelgdama veidrodin tyliai paklausi Savęs, kodėl jie gyvena taip ir nesiskundžia, o Man ne tik, kad liežuvis verčiasi paburnoti, bet dar ir rankos kyla paleisti kumščius į darbą, kuomet apimta panikos nebesusitvarkau su Savimi.

Kai Mano Mažoji grįžusi iš stovyklos sako Man "ten tikrai buvo daaaaaug gražių bičų!.." - Aš suprantu, kad ne veltui gyvenu ir Mano auklėjimas yra fantastiškas!

Gal reikėtų šį savaitgalį palėkt pas krikšto tėvus ir nulėkus į kaimo klubytį išvest iš proto keletą kaimiečių? Bijau, kad kai paskui reikės sugrįžti prie senojo gyvenimo būdo, būsiu praradusi visus įgūdžius. O kodėl gi ne?!


"Tuo Tu ir puiki, kad pati nieko nesugebi. Priklausoma kaip vaikas." - niekada Gyvenime nebūčiau patikėjusi, kad tai bus žodžiai, pavergę Queen Bitch širdį!!!

Ar akli pasimatymai - tik trylikamečiams? ;**
Bitchy Blue.

Not Enough!

Išmok gyvent su Savo nuodėmėm ir gėdom. Senatvėj, tikiu, imsiu visu šituo savo kraičiu didžiuotis, bet šiandienai... Galiu viską, išskyrus nutildyti sklindančias kalbas.

Na, gyvenu kaip Queen Bitch, tad teks ir pasekmes priimti kaip tikrai Queen Bitch - besišypsančiai, aukštai iškėlusiai galvą, nuoširdžiai padėjusiai ant visų pasaulio apkalbų, tarytum pati jose nė neegzistuočiau.

Prasta reputacija jaunystėje trukdo, senatvėje - teikia žavesio.

Praktiškai gimiau tam, kad kadanors pasenčiau! Viskas, ką Gyvenime darau, yra tam, kad senatvė būtų gražesnė, kad esant senai būtų lengviau gyventi, kad pasirūpinčiau savimi dabar, nes tada jau nebegalėsiu.
Net Mano visas šitas dabartinis lėbavimas su prašalaičiais yra vien tik dėl to, kad Savo Gyvenimo galulaukėje būčiau laiminga eidama pajūriu už rankų susikibusi su tokiu pat senu ir vos einančiu Savo vyru (na, čia tuo atveju, jei kartais pakankamai neužsidirbčiau vis jaunesniems ir naujesniems palydovams) ir Mane šildytų audringi jaunystės prisiminimai. It's all for You, My Old Age!


Beje, Aš vis dar neprarandu vilties sutikti Savo dream guy. Na ir kas, kad mažumėlę užsižaidžiau su netikėliais. Juk kiekviena Dama laukdama to vienintelio, savęs verto Riterio, turi teisę pasilinksminti su Savęs nevertais! Taigi ir naudojuosi progomis, kol tokių dar pasitaiko. Bet, prisiekiu, Aš rasiu tą Savo Somebody to Love ir Pasaulis apaks išvydęs, kokia mylinti, atsidavusi ir ištikima Aš galiu būti! Hahaha. Kas Man trukdo tokia būti jau dabar? O gi Aš dar nesutikau nė vieno, dėl kurio Man būtų verta tokia būti!

Sodoma ar Gomora, įtariu, Man būtų pati ta vieta gyventi ir mirti ;**
Bitchy Blue.

Ne, viskas NORMALIAI

Nebeatlaikau, jofana.

- O, Tu Indrė?
- Sveikas, taip, tai Aš.
- Girdėjau apie Tave.
-?
- Na, su K....
****
- Sveika, S.
- Labas, Indrė.
- Indrė? :)))


Bet kadangi kariauti dėl taikos tas pats, kas pistis dėl nekaltybės - DĖJAU. Na ir ką jūs Man, po velnių.
Viena naktis gyvuliškų malonumų ir paskui keli mėnesiai apkalbų. Negaliu pakęsti to visi vieni kitus pažįsta reikalo. Nerealiai nervina.

Mineralinis šiandien Mano geriausias draugas ;**
Bitchy Blue.

Sako, būna dienų lyg tyčia...

Bet Mane jau baigia negyvai užp*sti tokios dienos!!!

Šiandien į Mano kantrybės taurę įlašėjo paskutinis lašas!!!

Tokia nuostabi nuotaika buvo, ėjau gatve besišypsodama, atėjau į savo autobusų stotelę - net tai, kad pavėlavau į autobusą nesugadino nuotaikos, visa laiminga ir patenkinta įlipau į kitą - pamaniau, pavažiuosiu keletą stotelių.
Išlipu - žiūriu, rankinės užtrauktukas prasegtas. Nesuprantu, kame prikolas, išsitraukiu akinių dėklą, išsiimu akinius nuo saulės ir tada dingtelėjo, kad o bled, KUR MANO PINIGINĖ?! Naa žinoma, juk autobuse šalia Manęs važiavo čigonė (ir eikit pist visi neva tai baisiai tolerantiški žmonės, vadinantys tuos nuopisas čigonus romais, nes Aš juos vadinu juočkiais, vagimis, valkatomis, bomžais, debilais, kuo nori - tik jau ne romais) su riebaluotais plaukais, gyvenime nepešiotais antakiais, avinti namines šlepetes ir vilkinti kažkokį Caro Ruriko laikų džinsinį sijoną!! AAA!!
Taip, toj piniginėj buvo dachuja reikalingų dalykų. Pradedant Mano ID kortele, baigiant nemaža litų suma (nemaža t.y. tikrai geras savaitgalis su tikrai gausiu kiekiu kokteilių), o kur dar nuolaidų kortelės, VIP narystės pažymėjimai ir t.t. ir pan...
Žinoma, Queen Bitch nuotykiai nesibaigia taip paprastai. Tėtis dar liepė Man nusitrenkti į policijos komisariatą ir ten parašyti pareiškimą. Na, Mielieji ir Mielosios, NIEKAD to nedarykit - nėra prasmės gaišti savo brangų laiką tose smirdančiose skylėse, kuriose pilna degradų (tiek ten papuolusių už nuopelnus, tiek ten dirbančių), nes vienaip ar kitaip, NIEKO negausit.
Policijos komisariate Mane sutiko vyras, kuris kitom aplinkybėm tikrai būtų patraukęs Mano akį - aukštas, išvaizdus, labai skaniai kvepiantis, deja, jis buvo mentas, kurio pirmas klausimas skambėjo nei draugiškai, nei piktai "Ko čia atėjot? Ar dėl kiekvienos pavogtos piniginės turim kelt ikiteisminį tyrimą?". Ką gi, bled, čia LIETUVA, čia lietūs lyja ir visiems viskas totaliai POCHUJ.

Na, beveik kaip iš tos poemos "Buvau graži mergelė", kurioje yra tie žavingai šlykštūs žodžiai :

"Kas nuo tada manęs nepiso - čigonai, vagys, ubagai.."

Tai taip Mano Gyvenime darosi panašu į "kas nuo tada Manęs neapvogė - narkomanai, vagys, čigonės...". Kažkas tikrai Mane prakeikė. Kas mėnesį po vagystę - to jau ... fucking too much!



















Didžiausia Mano vertybė - NEPAVAGIAMA! ;**
Bitchy Blue.

Už Mano Numylėtąją!

Paskutinis vakaras, kuomet galiu kelt taurę vyno (deja, keliu sklidiną vandens) ir sakyt Sau tostą, kurio niekad niekas Man nepasakė, o ir niekad nebepasakys.


Šia žavinga proga klausausi dainos, kuri buvo itin klausoma prieš gal kokius... 5-6 (?) metus. Nobody wants to be lonely. Neneigsiu, Aš tokia sentimentali kalė, kad vos valdausi nepratrūkus ir nepradėjus raudot balsu.

"Nesureikšmink tos pilnametystės iki kosminio lygio." - tai jau tikrai, M, pasakei ir prisnigo. Čia rimčiausias Mano Gyvenimo pokytis, koks tik bebuvo įvykęs, o siūlai to nesureikšminti.

Apmaudu, kad neturiu visos ilgos, gražios, stulbinančiai neprilygstamos amžinybės, skirtos nugyvenimui. Tačiau iškilmingai prisiekiu, kad Man tikrai užteks ir tos mikro-sekundinės dalelės Amžinybės, skirtos Mano šėlsmui šitame Pasaulyje. Tikrai užteks.

Nė nepajutau, kaip greit ji prabėgo. ;**
Bitchy Blue.

Stars Are Blind

Neatsitiktinai šio įrašo pavadinimas būtent toks. Kaip žinia, tikrai prijaučiu Paris Hilton. Jos lengvabūdiškumui, rožiniam automobiliui, porno filmukui "One Night in Paris", miniatiūriniams šunyčiams, peroksidiniams plaukams, pigiam jos atliekamam popsui, nuolatiniams skandalams ir vyrų kaitai... Tiesiog Man Ji - vienas iš pavyzdžių moterų, kurios gyvena tikrai Sau ir dėl Savęs. Ir velniop, ką žmonės kalba.

Nuodėmingai ir saldžiai, efektingai ir nepamirštamai.

Svajonės ir ateities planai? Turi šiek tiek bendro, ar ne? Pasvajojam, ko norėtumėm, tada imam planuoti, ką daryti, kad tai pasiektumėme. Bet šiandien susimąsčiau apie žmones, kurie realiai nieko neplanuoja, nieko nesiekia, tik svajoja ir svajoja taip absurdiškai, taip jiems nepasiekiamai. Čia tas pats lyg Aš planuočiau ateityje tapti savanore, dirbančia su Afrikos vaikais, ar kokia UNICEF geros valios ambasadore. Nes, po velnių, vienas Aukščiausiasis težino, kuo baigtųsi Mano savanoriavimas. Galbūt panašiai kaip baigėsi ir savanoriavimas Red Cross'e. O gi šūdinai baigėsi :DD

Jeigu viskas gerai, tai rytoj sugrįšiu su super šauniom naujienom. Jeigu ne, tai tada ne. :DD GALBŪT rytoj atnaujinsiu ryšius su Misteriu Tinkamuoju. Nesu dar dėl to tikra, tačiau truputį planuoju. Tiesa, jeigu nepavyks rytoj, tai tada nebepavyks jau NIEKADA. Pažadu Sau šitai!

Vakar per plauką negrįžau prie Savo senų Vergovių - Cigarečių ir tablečių mix'o bei melancholiškos muzikos terapijos. Visa laimė, G laiku Mane išgelbėjo!


Už Draugus - prarandamus, bet nepamirštamus! ;**
Bitchy Blue.

Išsilaisvinti iš visų Vergovių.

Buvau jau taip pasiilgusi M, kad maniau, Jai sugrįžus jausiuosi tarsi devintame danguje.

Nepasiteisino manymas.

Būtent po šios Jos kelionės pagaliau pajutau, kad nebeesu žindomas kūdikis, kuriam gyvybiškai reikia mamytės šalia. Supratau, kad puikiai galiu išsiversti ir gyvendama viena. Ir toli gražu ne viskas. Kai pagalvoju, jog galėčiau gyventi visiškai viena - be tėvo, sesers, kurie gyvena su Manim M išvykus... Ką galiu pasakyti - nekantrauju kuo greičiau pradėti gyventi viena.
Su Savo tvarka, Savo taisyklėm, Savo susikurta aplinka. Kai niekas neverčia to, ką Tu sutvarkai, kai neturi pasirūpinti kažkuo, kas tuoj sugrįš į namus... Supratau, kad norėčiau gyventi tik su Elegija Lacrimosa. Nes visiškoje vienatvėje būtų pernelyg nyku. Tačiau ir Mano Mažoji Karalaitė kartkartėmis turėtų pagyventi pas M. Kad Aš atsipūsčiau nuo visko.

Laisvė ir Nepriklausomybė. Štai ko Aš iš tiesų noriu iš Gyvenimo. Ne Šeimos, ne vaikų, ne karjeros, ne pinigų. Aš noriu Laisvės. Nebūti daiktų, savo darbų, įsipareigojimų kaline. Nebūti Savo pačios susigalvotų stereotipų verge. Per dažnai pastebiu Save Sau pačiai sakančią, jog šitaip negaliu pasielgti, nes Aš ne kokia kaimo prostitutė - Queen Bitch niekuomet neleis Sau šitaip elgtis...
Noriu galėti bet kurią akimirką susikrauti lagaminą, o galų gale ir net nesusikrovus jo, iškeliauti ten, kur tik šauna į galvą. Noriu neturėti ko ilgėtis ir neturėti to, kas Manęs lauktų, dėl ko turėčiau grįžti iš kur iškeliavusi...

Ganėtinai betikslis Gyvenimas. Tačiau nesijaučiu turinti svarbesnę misiją.


Permainų Vėjas - štai kas yra tikroji Gyvenimo varomoji jėga ;**
Bitchy Blue.

Priešmokyklinės depresovos šizos.

Negaliu patikėti, kad jau rytoj pabaiga. Atrodo, tik ką tik prasidėjo, o jau ir baigtis spėjo... Laikas negailestingas. Suvokimas, kad "kas baigėsi - nebesugrįš" nepakeliamas.

G prieš keletą dienų prisipažino tik visai neseniai suvokusi, jog už mažiau nei dviejų savaičių jau bus pilnametė. Dabar jau už dar labiau mažiau, nei dviejų savaičių... O Aš dar, rodos, nevisiškai įsisąmoninau, kad Man jau septyniolika, nors aštuonioliktąjį pasitiksiu už mėnesio.

Tiesa, nors nelabai gerai draugauju su skaičiais, puikiai sutariu su jausmais. Ir Manęs niekaip neapleidžia jausmas, kad.... senstu. Kad ir kaip idiotiškai, paikai, neprotingai tai beskambėtų, Aš jaučiuosi senstanti. Ir kartais matydama gatve einančias senas moteris Aš jaučiu tokį begalinį pyktį. Ne ant jų ir ne ant savęs Aš pykstu. Pati nežinau, ant ko. Tiesiog tas pyktis susiplakęs su neviltimi kartais užklumpa Mane taip netikėtai, kad turiu pamiršusi visus savo reikalus ir planus prisėst ir surūkyt cigaretę, ramiai, tačiau įtaigiai Sau paaiškinti, kad viskam Gyvenime - savas laikas, savas eiliškumas. Niekur nuo to nepabėgsi ir tai natūralu.
Bet niekuomet to neįsisąmoninsiu.

"Labiausiai nelaukiu dienos, kai pagalvosiu (o gal ir pasakysiu) "Buvom jauni, drąsūs ir nepriklausomi, nerūpestingai šėlom, ne kartą klydom ir kentėjom, dažnai nusispjaudavom ant rimčiausių dalykų ir toliau iškėlę galvas GYVENOM", nes būtasis laikas reikš tik vieną - beliko tik prisiminimai ir ilgesys to, kas nebesugrįš."

"Visa tai įvyks taip palaipsniui, taip palengva, jog nė nespėsi pastebėt," - sako M, tačiau ir ji priduria: "Bet suvokimas ateis. Ir jis tikrai nebus pats maloniausias išgyvenimas."

Senatvė tikriausiai yra vienintelis dalykas Gyvenime, kuris Mane šitaip baugina. Aš nebijau Mirties, Vienatvės, Kančių. Apskritai, tai Aš nieko nebijau, nes visos Mano Baimės tiesiog nublanksta prieš Senatvės baimę. Nė kiek neabejoju, jog kada nors Man teks gydytis šitą fobiją. Tik, ar nebus per vėlu?...

Tiesiog duodu Sau pažadą - šiemet bus paskutinis Mano gimtadienis, kurį Aš švęsiu. Negaliu nepažymėti pilnametystės, tačiau visi kiti gimtadieniai tebus Mano pačios liūdesio dienos.

"Man norisi, kad atsidarius šitą stalčių po dešimties metų viskas būtų lygiai taip pat. Tarsi tie dešimt metų nė nebūtų praėję." O žinai, M, Man irgi...

old age creeps upon one unnoticed


Vynu, kava ir dūmais malšinsiu Savo liūdesį.
Bitchy Blue.

Sooner or Later it will be over. For all eternity.

Gerai pamenu, kaip prieš gerus pusantrų metų suokiau apie lemtingus pokyčius Gyvenime, apie Naują Pradžią, Naująją Save. Tačiau kalbos teliko kalbomis ir realūs pasikeitimai įvyko kai jau buvau visai pamiršusi, jog jų noriu. Gyvenimas persivertė 180 laipsnių kampu, Aš pati tapau Sau nepažįstama.
Žinau, jog "niekada" yra pats galingiausias burtažodis, kurį ištarus būtinai išsipildys tai, ko manei niekad neįvyksiant, dėl to pastaruoju metu įnirtingai stengiuosi nebevartoti jo. Nes.. ką gi reiks daryti, jei netyčia surėksiu "Aš niekada netekėsiu iš reikalo"? Aha-ha, o jeigu kada vis tik teks? Nežinau, ar prilyginčiau tai Pasaulio Pabaigai, jei tik šalia Manęs vis dar sukiotųsi tos pačios prielaidos reikalui - t.y. tie patys patinai, nes jie vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau, yra tinkami ar bent pritaikomi. Išskyrus, žinoma, Ponaitį Netinkamąjį, bet jis ir nebus įtrauktas į sąrašą.

Įdomu, malonu ir kartu baugu yra tai, kad vienas ponaitis, sekantis šį blog'ą naujienomis neretai pasidalina ir su Mano sena sena sena Drauge, kurią drąsu, tačiau tikrai teisinga vadinti Seserimi.

Kaip M dažnai sako "Tai kenkia reputacijai".
Bet, velniop viską, Manoji jau ir taip negrįžtamai sukrušta. Aš lėbauju kaip žvėris, esu atvira kaip knyga, Mano vertybės yra abejotinos vertės ir kartais net smerktinos, Mano idealai - nuodėmingi, Gyvenimo būdas - palaidas, Aš rūkau daugiau, nei galima, miegu ilgiau nei reikia, piktnaudžiauju daugeliu Gyvenimo malonumų, apie Mano sklando kalbos, dėl kurių kartais norisi pasislėpt po pagalve, turiu apgailėtinų silpnybių ir niekaip neišsivaduoju iš slegiančių priklausomybių.
Manajai reputacijai pakenti galėtų nebent romanas su kokiu pagyvenusiu mokyklos mokytoju, o geriausia - ūkvedžiu, nes jo žmona dirba Mano mokykloje, dukra mokosi paralelinėje klasėje. Tada visi galėtų jau be sąžinės graužaties vadinti Mane "ta, pasileidusia ir žlugusia".
Na, žinoma, smarkokai persūdau. Nes Mano tikroji Aš yra tarytum ledkalnis - tik maža maža dalelė matoma paviršiuje, didžioji dalis nuodėmių ir paklydimų - glūdi giliai po tamsiausiais vandenimis, saugiai paslėpta nuo žvitrių akių.

Queen Bitch pati Sau gali pabūti nuodėmklausiu. Nes ne Jiems Mane suprasti ir ne Joms Mane teisti.
Šiandien apturėjau pusvalandžio trukmės pavasarį, kuomet su Elegija Lacrimosa dviese pasivaikščiojom aplink namą - vos maži ploteliai žolės išlenda iš po sniego, mes bėgam juos apmyžti - pasidžiaugėm Saulute, kuri tiesiog įkvėpė didingiems darbams, tačiau taip ir neišdrįsom Misterio Teisingojo pakviesti kavos puodeliui, nors ir puikiai žinom, jog tik Mes pačios galim tai padaryti...

Ir, ak, kokia Likimo Ironija - Man nuolat sekasi apie Save kalbėti daugiskaita. Anksčiau būdavo Aš ir Mano Vienatvė, o dabar jau - Aš ir Mano Paslapčių Saugotoja, Nelaimingų Meilių Apraudotoja - E.L.


Pavasariškai įsimylėti dar suspėsiu;**
Bitchy Blue.

Because I said so

Buvo, yra ir bus tik taip, kaip Aš norėsiu ir leisiu, kad būtų. Nes sena, tačiau itin teisinga mergaičių išmintis "Kieno p*zda, to ir taisyklės" galioja visose ir visose ir visose Gyvenimo situacijose, kai dalyvauja skirtingų lyčių būtybės.
Nes Mes turim nenugalimų, mirtinų ginklų. Tik, deja, ne visos moka jais naudotis. O gal priešingai - labai gerai.


Bendraujam telepatiniu būdu - vos Aš pagalvoju, jog begaliniai Tavęs pasiilgau ir, ak, kodėl gi Mane apleidai, Tu apsireiški su kvietimu drauge išgerti puodelį kavos, kurį Aš perskaitau tik kitą rytą. Nes tikrai nesu iš tų žmonių, kurie nuolat "ant ryšio". Net jei Mano telefonas ir kišenėj, dar toli gražu nereiškia, jog perskaitau žinutes.

Taigi Mudu ir vėl liekam neišgėrę kavos. Šįkart jau ėmiau jaustis kalta ir galbūt net pasinaudosiu patarimu pranešimo priėmimo toną pasidaryti garsesnį. Arba apskritai tokį įsijungti, nes net nesu tikra, ar jis įjungtas.


Pastaruoju metu Mano mintyse šmėžuoja ir dar viena vizija. Žinoma, ji susijusi su Pavasariu, Saulute, šilumyte, besišypsančiom mergaitėm ir.... cigaretėm, tačiau kiek kitokia, nei visos lig šiol buvusios.
Atsirado ir dar vienas motyvas - automobilio. Nes Aš jau tiesiog nebegaliu susiturėt, kada gi pagaliau gausiu vairuotojo pažymėjimą. Du ilgi tarsi pragaras mėnesiai ir Mano Gyvenimas nušvis naujomis spalvomis!
Dar vis neprarandu vilties išsizyzti mėlyną volkswageną kaeferį kabrioletą.



Nesvarbu, jog anot M tai - karvių melžėjų, kaimiečių drapčiokas ir jai būtų gėda juo važiuoti, bet Man tai - svajonių automobilis. Ir Aš mielai sutikčiau būt kaimiete, važinėjančia drapčioku, nes tas pasitenkinimas, kurį Aš gaučiau kaskart atsisėdus prie jo vairo, užkūrus tą garsiai burzgiantį variklį, atsidariusi stogą ir prisidegus žalią kent'ą... Po velnių, tai neįkainojama, neprilygstama ir Aš be galo daug už tai atiduočiau. Labai daug, tačiau negalėčiau dėl to pasirinkti teisės studijų VU. Nors tai ir atvertų daugelį Mano Gyvenimo vartų, Aš tam nepasiryžus.


Neprilygstamos Damos privalo gyventi Neprilygstamai ;**
Bitchy Blue.

Smells like Spring

Jungiu Love is in the Air, lakuoju nagus rožine spalva ir plačiai šypsausi. Pavasaris ateina. Užuodžiu, jaučiu ir matau.

Laukiu audringų vakarėlių po atviru dangumi, romantiškų pasimatymų lauko kavinukėse, ilgų pasivaikščiojimų su neužgęstančia cigarete tarp pirštų, take-away ledinės karamelinės kavos ir bučinių bučinių bučinių.

Laisvė, Pilnametystė ir Naujas Gyvenimo etapas. Aplankys Mane jau LABAI greitai.


Už pavasarinius pokyčius;**
Bitchy Blue.

But can't a Girl believe?...

PAGALIAU įvyko ta seniai planuota operacija ir PAGALIAU galiu ramiau atsikvėpt. Kartais taip nerealiai nekenčiu to bejėgiškumo, užklumpančio pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis, kad nebesinori jau nieko - nei dejuot, nei skūstis, nei rėkauti, nei isterikuoti. Gulėti ir į vieną tašką žiopsoti norisi. Tik tiek.

Bet juk skausmas išnyksta - neveltui turiu tokią begaliniai milžinišką pain-killer'ių kolekciją. Nuo fucking ibupromo iki stiprios kaip velnias ketanovos. Deja, pain-killer'iai ne vienintelis Mano fetišo medikamentams apsireiškimas vaistinėlėj. Ten dar ir kitokių lobių galima rasti. Lobių, kurie nuodėmingi, pražūtingi, bet kartkartėm praverčia. Kai skauda, liūdna ar negali užmigti. Dievinu medikamentus. Dar viena Mano saldi Vergovė. Kartu su skausmu išnyksta ir bejėgiškumas.

Besimėgaudama bejėgiškumo akimirkomis apžvelgiau pastarąsias aktualijas. Ypač - draugysčių fronte. Jei prieš kokius penkerius metus Mane ir būtų skaudinusios šitokios frazės, tai šiandien Aš jau nė nebe susimąstau. Nes dar jau tiesiog madoje viską, absoliučiai viską, grįsti patogumu ir išskaičiavimu. Tas pats ir Mano kieme - velniop emocijų perkrovas, velniop jausmingus išgyvenimus. Ne taip Save Svajonėse piešiu. Palieku visą šitą šūdą tiems, kurie neturi iš ko rinktis, nes yra priversti nugyventi tokį gyvenimą.

Nesmerkiu, bet nepalaikau ;**
Bitchy Blue.

Hide and Seek

Aš dievinu šizofrenišką muziką. Tookią šizofrenišką, kad ilgėliau jos pasiklausius imi nebesiorientuoti aplinkoje, nebegirdi savo pačios minčių, pamiršti realybę ir tiesą, puoli į fantazijas ir svajones, apsigyveni iliuzijose, sapnuoji atmerktomis akimis ir tai ne haliucinacijos - Tu pati sukeli tuos vaizdinius. Deja, ši stebuklinga, tačiau varginanti, būsena baigiasi su lig paskutine playlist'o sekunde. 

Nežinau, ar tai vakar išgerta upė Sangrijos, ar kaip niekad ramus, tačiau ne vienatvėje praleistas penktadienis, ar šeimyniški ir gražūs šio ryto pusryčiai, tačiau visą dieną jaučiuosi kaip fėjų pasaulyje. Ramu ir gera. Nė trupinėlio rūpesčių, apmąstymų, nė mažiausio lašo abejonių ar neužtikrintumo dėl ateities. Kaip niekad tvirtai žinau, ko noriu, kaip niekad gerai žinau, ką turiu padaryti, kad tai gaučiau. 

Artėja jobaniausia metų diena. Valentynkė. Jofana, nekenčiu. Širdžių šventė. Vienišų - ypač. Dėl to ir švęsiu iš visos širdies. Vilkėdama dailiausią suknelę ir žaviausius aukštakulnius, visą vakarą nepaleisiu iš rankų taurės ir cigaretės - kad turėčiau ką glaust prie lūpų, kai ateis noras pasakys ką nors, bet balsas pernelyg drebės ir kad galėčiau ašarotų akių kaltę suversti cigarečių dūmams. Ne bičo Man reikia, oj ne.  Ir ne iš vienišumo Aš žadu vilgyt gerklę degančiais skysčiais. Deimanto kietumo ir ledo šaltumo širdis nejaučia menkiausio skausmo tą raudonais šūdniekiais išpuoštą dieną. Dėl to Queen Bitch tikrai nepasiliks namuose liet apmaudo apsikabinus čipsų dėžę. Ne tam tiek laiko vargta, kad vėl pradėt viską iš naujo. 

Didį darbą padariau. Galiu ramiai atsikvėpti. Nes dabar tikrai jaučiuosi kaip Karalienė. 

Žodyje BITCH tiek pat raidžių, kiek varde Indrė. Žodyje FAIL tiek pat raidžių, kiek tavajam. Ir tai ne sutapimas. ;**

Bitchy Blue. 

You can choose between a house maid and a hot prostitute, but you can have both of them in a shape of wife.

Nekantrauju kuo greičiau ištekėti. Trokštu tekėti ne kartą ir net ne du. Trokštu nelaimingų, nenusisekusių, dramatiškų ir beprotiškai nutrūktgalviškų, kupinų meilės, peraugančios į neapykantą, dovanojančių gražiausias ir skaudžiausias Gyvenimo akimirkas, padedančių pažinti svarbiausius ir tikriausius dalykus, Santuokų.

Santuokų, keičiančių ir tobulinančių Tave pačią kaip moterį, asmenybę, žmogų, meilužę, mylimąją, draugę, pašnekovę, tą vienintelę.

Kai Mano akivaizdoj viena jau byra - negaliu susiturėt nepasvajojus apie būsimą ;**

Bitchy Blue.

Life sucks. Not anymore.

Dievinu žiemą, dievinu sniegutį, dievinu šerkšnu pasipuošusius medžius. Tikrai, nuoširdžiai - Žiema - Mano mylimiausias metų laikas. Bet ŠITO jau gerokai too much....  Mano Gyvenimas baigia pavirsti Amžinojo Įšalo Žeme!!! Vis geriau imu suprasti M ir jos neapykantą šitam Dievo pamiršam užkampiui. Čia viskas blogai, jofana, viskas. Pradedant idiotų gyventojų mentalitetu, baigiant užpisančiu klimatu.

 "Kaip tie žmonės gali būt laimingi ir patenkinti, jeigu negana, kad už lango minusas, kišenėj minusas, tai tas pats jobanas minusas dar 10čiai metų į priekį vienintelis ir tenusimato." 

Na, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą- šitai žudančiai žiemos depresijai malšinti turim pasakišką vaistą, kuriuo jau gal mažumėlę piktnaudžiaujam, nes mūsų batų spintoj atsirado dar vieni aukštakulniai, jau nė nebežinau, kelinti šią žiemą, kurie vargu ar bus bent kartą apsiauti, bet eilinį kartą vadovaujuosi neužmušama M logika ir drąsiai keliu taurę šampo rėkdama "Juokimės šiandien, kol galim, jei tik reiks - verksim rytoj". 

Ir Man jau  nebeskauda širdies dėl to, kad eilinį kartą praleidau pamokas dėl tų atšiaurių sąlygų už lango ir pasilikau šiltuose pataluose mėgautis skaniausiomis kavutėmis ir kaloringiausiai skanėstais, vakar rastu tinklalapiu, transliuojančiu įvairiausio stiliaus muziką, Mane, be abejo, labiausiai sužavėjo stotis, pavadinimu "Love Songs". Juk čia senoji Mano taisyklė "jei dainos pavadinime nėra žodžio Love, tai Aš tos dainos nė neklausau". Būta ir tokių akimirkų, būta...

O dabar akimirkai užsimerksiu ir pasvajosiu apie tai, kaip sugrįžus šilumai į mūsų žemelę, mūsų širdeles ir galveles, saulutei išstūmus iš mūsų garderobų kailinius (nors ir kokie žavūs jie bebūtų) ir šilčiausius batus, labiau pritaikytus eskimams, nei dailioms panelėms, pagaliau ir vėl išeisim į lauko kavinukes įsispyrusios į lengvus batelius, vilkėdamos ryškias besilaikstančias suknytes, garsiai juoksimės ir žaviai šypsosimės, šviesim nemažiau skaisčiau, nei pavasarinė saulytė danguje... 

Svajos lieka svajomis, o realybėje laukia kalnas namų darbų, begalybė darbų, kuriems reikia pasiruošti ir viską apsunkinantis protinių dantų dygimas ir jo sukeltas skausmas, neapleidžiantis nė akimirkai. 

Drauge šilčiau ;**

Bitchy Blue. 

Ne/Taip

Šiąnakt sapnavau nuostabų sapną. Nors ir kaip bebūtų keista, jame nebuvo jokių seksualių vyrų, aistringų sekso scenų ar fantastiškų butų su dar fantastiškesniais interjerais. Ten buvau tik Aš ateityje ir mažas berniukas Mano įsčiose. Aš žinojau, kad tai berniukas. Tai buvo taip magiška, taip nežemiška, taip nuostabu. Net pabudusi negalėjau atsigauti po tokio stulbinančio reginio, išgyventų jausmų. Tai buvo vienas iš tų tikroviškų sapnų, kai jauti šilumą, prisilietimus, užuodi kvapus ir viską suvoki kaip realybę. Sapnuodama Aš buvau tokia laiminga, taip mylėjau tą kūdikėlį, pridėjus ranką prie savo pilvo jaučiau jo judesius ir tai buvo pats nuostabiausias sapnas, kokį tik iki šiol esu sapnavusi.

Keisčiausia, kad Aš jau labai seniai esu (gal vertėtų sakyt - buvau) apsisprendusi, kad nenoriu turėti vaikų, nenoriu kurti šeimos. Manau (o gal maniau), kad šeimyninis gyvenimas ne Man, nemokėčiau su tuo tvarkytis ir kad Mano pašaukimas yra visai ne tai. Po šios nakties Aš priversta suabejot viskuo, dėl ko maniau esanti tvirtai apsisprendusi. Pirma mintis ryte šovus į galvą buvo "Nieko kito taip gyvenime nenoriu, kaip turėt vaikutį."

Papasakojau apie tai Adomui ir jis nė kiek dėl to nenustebo, net, sakyčiau, priešingai. Jis labiau nustebino Mane.

"O Tu dar manei, kad neturi motiniško instinkto."

Svetimam kailyje
Bitchy Blue.