Šiąnakt sapnavau nuostabų sapną. Nors ir kaip bebūtų keista, jame nebuvo jokių seksualių vyrų, aistringų sekso scenų ar fantastiškų butų su dar fantastiškesniais interjerais. Ten buvau tik Aš ateityje ir mažas berniukas Mano įsčiose. Aš žinojau, kad tai berniukas. Tai buvo taip magiška, taip nežemiška, taip nuostabu. Net pabudusi negalėjau atsigauti po tokio stulbinančio reginio, išgyventų jausmų. Tai buvo vienas iš tų tikroviškų sapnų, kai jauti šilumą, prisilietimus, užuodi kvapus ir viską suvoki kaip realybę. Sapnuodama Aš buvau tokia laiminga, taip mylėjau tą kūdikėlį, pridėjus ranką prie savo pilvo jaučiau jo judesius ir tai buvo pats nuostabiausias sapnas, kokį tik iki šiol esu sapnavusi.
Keisčiausia, kad Aš jau labai seniai esu (gal vertėtų sakyt - buvau) apsisprendusi, kad nenoriu turėti vaikų, nenoriu kurti šeimos. Manau (o gal maniau), kad šeimyninis gyvenimas ne Man, nemokėčiau su tuo tvarkytis ir kad Mano pašaukimas yra visai ne tai. Po šios nakties Aš priversta suabejot viskuo, dėl ko maniau esanti tvirtai apsisprendusi. Pirma mintis ryte šovus į galvą buvo "Nieko kito taip gyvenime nenoriu, kaip turėt vaikutį."
Papasakojau apie tai Adomui ir jis nė kiek dėl to nenustebo, net, sakyčiau, priešingai. Jis labiau nustebino Mane.
"O Tu dar manei, kad neturi motiniško instinkto."
Svetimam kailyje
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą