Antras savaitgalis iš eilės, kai Aš ne tik, kad nelėbauju, bet net ir iš namų nosies nekišu. Praeitą savaitgalį paaukojau mokslui ir poilsiui (dėl ko dabar didžiuodamasi Savimi galėčiau įkelt čia Savo el. dienyno nuotrauką, bet nu nafik to reikia ;D), o šį tenka praleist namuose, dėl pačių keisčiausių priežasčių, kokias tik begaliu įsivaizduoti.
Kadangi šiuo metu vykdau patį idiotiškiausią eksperimentą Savo Gyvenime, negaliu vartot alkoholio, o kaip žinia, esu didi jo mylėtoja ir šventimas Man - ne šventimas, jeigu mylimasis negali būt su Manim, tai čia pirmas faktorius, o antrasis dar rimtesnis - rytoj važiuoju operuotis ir kažkaip sudėtingai įsivaizduoju Save rytoj 12 valandą ryto (šeštadieniais čia net būtų galima sakyt ne rytas, o tik paryčiai) ligoninės priimamajam su visais penktadieniniais padariniais veide.
Nepaisant šito fakto, esu begaliniai laiminga, nes visą šią savaitę ėdžiau tik mandarinus ir bananus ir tai, tokiais kiekiais, kad tikriausiai to net negalima užskaityt kaip valgymą, na ir dar šį bei tą, apie ką negalima kalbėti, tačiau kaip jau minėjau - esu laimingesnė, nei laiminga, nes atsikračiau jau 4 jobanų kilų, taigi beveik įpusėjau Savo misiją.
O kad Savo subinės šiandien nenešu pakratyt dancefloor'e - nemirtinas dalykas, ateis laikas - atsigriebsiu, kai pagražėjusi ir naujai atgimusi grįšiu į Savo įprastąjį amplua, kai Martinio, Blue Curacao ar Margarita kokteiliukų srovės teka Mano venomis, o širdis plaka į muzikos ritmą. Gyvenimo vaga tikrai nepradės tekėt kita linkme, jei vos keliems savaitgaliams sustosiu. Tikiuosi.
Negaliu neaptart vieno nerealiai galvą sunkinančio klausimo. Aš kažkaip visad šventai tikėjau, kad "Draugą nelaimėj pažinsi". Na, ta "nelaimė", tai ne koks milžiniškas babkių pralošimas kazino, kai jau draugai čia niekuo nepadės, nes vienintelis gelbėtojas šitoj situacijoj galėtų būt tėvelių dosnumas ir tėviškas atlaidumas, bet maždaug momentas, kai nebenori to, ką įprastai darydavot ir net nežinai priežasčių, kodėl taip nutiko, juolab - kada tai baigsis. Nieko gi nestebina, kad tokiu būdu ir atsirenkami ištikimiausi sėbrai, bet... o kas, jeigu iš tikrųjų geriausias draugų išbandymas yra visai ne nelaimės, o priešingai - labai didelės laimės. Tokios didelės, kad draugai tiesiog kad ir kokie ištikimi, nepakartojami, mylintis, patikimi bebūtų, nebegali džiaugtis su Tavim ir pasirenka lengvesnį kelią - suraukt papudruotas nosytes ir papūtus blizgančias lūpytes nukaukšėt tolumon Savo aukštakulniais (arba nušlepsėt ugg'ais, kas labiau būdinga žiemos sezonui). Man tai yra fucking nesuvokiama, bet Aš gi mąstytoja, taigi rasiu to priežastis ir ne tik. Rasiu dar ir vaistą nuo šito.
Ak, ir dar šis tas! Ignoravimas - tai yra pats bjauriausias, nemandagiausias ir labiausiai žeminantis (ignoruojantįjį, o ne ignoruojamąjį) būdas pasakyti, kad viskas baigta. Kad ir kokia Kalė bebūčiau, Aš visad pasisakau už atvirą išsiaiškinimą, net jei tai reikštų tapimą amžinais priešais. Tebūnie.
Lėkštų filmų ir garuojančios arbatos ;**
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą