Katastrofa. Šiandien Manęs negalėjo operuoti, nes Man skauda gerklę ir prasidėjo sloga. Neva tai pernelyg didelė rizika, kad į žaizdą papuls infekcija. Ir vėl keli mėnesiai laukimo, nes tai planinė operacija, o gydytojos darbo grafikas įtemptas. Nekenčiu Savęs už tai, kad sugebėjau neaišku kur peršalti.
Bet dar didesnė katastrofa yra tai, kad nuo Mano divos Man visiškai nuvažiavo stogas, vakar Mane ištiko tiesiog amžiaus isterijos priepuolis, dėl kurio vakar miegoti buvau varu nuvaryta. Niekad nebuvau itin stiprios psichikos, bet šitie medikamentai visai išmušė iš pusiausvyros ir šiandien, kai ligoninėj pranešė, jog negalės atlikt suplanuotos operacijos, Aš visą kelią į namus verkiau krokodilo ašarom. Niekas iš visos Mano šeimos (kuri lyg tyčia visa visa tuo metu buvo automobilyje) nesuprato, kas Man pastaruoju metu darosi. Dabar, nuslūgus tam neaiškiam pykčiui, Aš suvokiu, kad jie nori Man tik gero, tačiau tuo metu mintyse plūdau juos baisiausiais keiksmažodžiais, kokiais tik beįmanoma. Negana to, isterija nesibaigė grįžus namo - čia Aš ir toliau kėliau scenas kaip įmanydama, kol galiausiai ir vėl buvau nuvaryta į lovą.
Kas keisčiausia visoj šitoj apgailėtinoj istorijoj, tai Mano tėvų poelgis jau po visko. Jie atėjo į Mano kambarį ir pareiškė, kad Mane myli.
Tai ir yra stebuklingiausia visame tėvų-vaikų reikale. Po visų Tavo šunybių kitą dieną jie nepaisydami visko mylės Tave taip, tarsi nieko nė nebūtų įvykę.
Norėčiau mokėti džiaugtis mažais dalykais. Norėčiau, kad Queen Bitch daugiau niekad neištiktų tokios silpnumo akimirkos.
Kartais suklumpu
Bitchy Blue.
P.S. Nepaisant to, kad dabar noriu tik gulėti ir apsikabinus pagalvę valandų valandas spoksoti į vieną tašką, turiu rengtis, dažytis, eiti ir šypsotis taip, tarsi viskas būtų net nuostabiau, nei norisi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą