Spausdama tą "Naujas Pranešimas" jau 115tą kartą susimąsčiau, kad šito blog'o rašymas yra Mano mažytės ir nereikšmingos būties savotiškas įprasminimas Sau pačiai. Nieko kito taip nemėgstu, kaip Savo asmeninių archyvų - pradedant tais popieriniais, kur kas antras sakinys verčia pačią Save rausti iš gėdos iš akimirkai užvertus galvą į viršų įkvėpt giliai giliai ir pradėt skaityt iš naujo, baigiant vėliausiai uždaryto MG blog'o Sweetest Blue, dabar pavirtusio tik nykiu word'o dokumentu, pavadintu "atminimui".
Norėti yra gerai. Norėti per daug - žalinga. Ypač tada, kai žinai, jog to niekad nebus ir You'll never get this. Bet užvis blogiausia ir žalingiausia yra nieko nenorėti. Šitoj nieko būsenoj gyvenu jau trečias mėnuo. Mano jauna, tačiau polėkį bepradedanti prarast Siela, baigia nugrimzti į niūrų letargo miegą. Mano Širdyje žiema. Ir Man reikia kažkokiu magic būdu atsičiūchint.
Turėjau progos užmest akį į svetimus gyvenimus ir... Bled, Maniškis - tobulas. Iki menkiausių smulkmenų ir net pačių nepastebimiausių dulkelių. Nėra prie ko prikibti, kai palygini su svetimais. Tais, kurių nenorėtum gyventi nė už ką. Ir tuomet dar kartą išputi akis ir žvelgdama veidrodin tyliai paklausi Savęs, kodėl jie gyvena taip ir nesiskundžia, o Man ne tik, kad liežuvis verčiasi paburnoti, bet dar ir rankos kyla paleisti kumščius į darbą, kuomet apimta panikos nebesusitvarkau su Savimi.
Kai Mano Mažoji grįžusi iš stovyklos sako Man "ten tikrai buvo daaaaaug gražių bičų!.." - Aš suprantu, kad ne veltui gyvenu ir Mano auklėjimas yra fantastiškas!
Gal reikėtų šį savaitgalį palėkt pas krikšto tėvus ir nulėkus į kaimo klubytį išvest iš proto keletą kaimiečių? Bijau, kad kai paskui reikės sugrįžti prie senojo gyvenimo būdo, būsiu praradusi visus įgūdžius. O kodėl gi ne?!
"Tuo Tu ir puiki, kad pati nieko nesugebi. Priklausoma kaip vaikas." - niekada Gyvenime nebūčiau patikėjusi, kad tai bus žodžiai, pavergę Queen Bitch širdį!!!
Ar akli pasimatymai - tik trylikamečiams? ;**
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą