Negaliu patikėti, kad jau rytoj pabaiga. Atrodo, tik ką tik prasidėjo, o jau ir baigtis spėjo... Laikas negailestingas. Suvokimas, kad "kas baigėsi - nebesugrįš" nepakeliamas.
G prieš keletą dienų prisipažino tik visai neseniai suvokusi, jog už mažiau nei dviejų savaičių jau bus pilnametė. Dabar jau už dar labiau mažiau, nei dviejų savaičių... O Aš dar, rodos, nevisiškai įsisąmoninau, kad Man jau septyniolika, nors aštuonioliktąjį pasitiksiu už mėnesio.
Tiesa, nors nelabai gerai draugauju su skaičiais, puikiai sutariu su jausmais. Ir Manęs niekaip neapleidžia jausmas, kad.... senstu. Kad ir kaip idiotiškai, paikai, neprotingai tai beskambėtų, Aš jaučiuosi senstanti. Ir kartais matydama gatve einančias senas moteris Aš jaučiu tokį begalinį pyktį. Ne ant jų ir ne ant savęs Aš pykstu. Pati nežinau, ant ko. Tiesiog tas pyktis susiplakęs su neviltimi kartais užklumpa Mane taip netikėtai, kad turiu pamiršusi visus savo reikalus ir planus prisėst ir surūkyt cigaretę, ramiai, tačiau įtaigiai Sau paaiškinti, kad viskam Gyvenime - savas laikas, savas eiliškumas. Niekur nuo to nepabėgsi ir tai natūralu.
Bet niekuomet to neįsisąmoninsiu.
"Labiausiai nelaukiu dienos, kai pagalvosiu (o gal ir pasakysiu) "Buvom jauni, drąsūs ir nepriklausomi, nerūpestingai šėlom, ne kartą klydom ir kentėjom, dažnai nusispjaudavom ant rimčiausių dalykų ir toliau iškėlę galvas GYVENOM", nes būtasis laikas reikš tik vieną - beliko tik prisiminimai ir ilgesys to, kas nebesugrįš."
"Visa tai įvyks taip palaipsniui, taip palengva, jog nė nespėsi pastebėt," - sako M, tačiau ir ji priduria: "Bet suvokimas ateis. Ir jis tikrai nebus pats maloniausias išgyvenimas."
Senatvė tikriausiai yra vienintelis dalykas Gyvenime, kuris Mane šitaip baugina. Aš nebijau Mirties, Vienatvės, Kančių. Apskritai, tai Aš nieko nebijau, nes visos Mano Baimės tiesiog nublanksta prieš Senatvės baimę. Nė kiek neabejoju, jog kada nors Man teks gydytis šitą fobiją. Tik, ar nebus per vėlu?...
Tiesiog duodu Sau pažadą - šiemet bus paskutinis Mano gimtadienis, kurį Aš švęsiu. Negaliu nepažymėti pilnametystės, tačiau visi kiti gimtadieniai tebus Mano pačios liūdesio dienos.
"Man norisi, kad atsidarius šitą stalčių po dešimties metų viskas būtų lygiai taip pat. Tarsi tie dešimt metų nė nebūtų praėję." O žinai, M, Man irgi...
old age creeps upon one unnoticed
Vynu, kava ir dūmais malšinsiu Savo liūdesį.
Bitchy Blue.
eina sau. supratau, kad ir aš senstu! kažkoks keistas jausmas apėmė perskaičius šitą postą. Ta prasme, kad reikia gyvent kaip noriu, naudotis visomis galimybėmis kokios tik įmanomos, nes visada taip elgtis negalėsiu.
AtsakytiPanaikintiTAIP! Reikia išnaudoti visas galimybes, pasinaudoti visomis progomis.
AtsakytiPanaikintiIr kaskart pagavus save galvojant "et, šiandien neturiu nuotaikos lėkt linksmintis" priminti sau, kad laikas bėga nenumaldomai greitai ir galbūt vieną dieną taip siaubingai gailėsiesi, kad kažkada, kai dar buvai jauna, nerūpestinga ir laisva it vėjas, kažko nepadarei, o dabar jau per vėlu...
O man neužilgo 20 metų sueis. Kažkaip sunkiau atsisveikinti su "nioliktas" metais nei patapti pilnamete. Bent jau man.
AtsakytiPanaikintiO pilnametystė man tik padėjo suvokti, kokia nesuaugusi ir nesavarankiška dar jaučiuos :)
ou, mat ne aš viena dėl to nerimauju:]] dėl siaubingai greitai bėgančio laiko... žinai, kaip sakoma, kad jei suvoki, kaip greit jis bėga, vadinas, sensti:]
AtsakytiPanaikintisenstam, mergait, senstam. nežinau, man rodos, kad vienintelė išeitis- susitaikyt su tuo. ir gaudyt visas progas už uodegų, kaip tu komentare rašei.
o juk tau tik septyniolika. o man tuoj dvidešimt ketveri. jaučiuos sena, ką ir bepasakysi. bet kas keista, kad skaičiukas du keturi gąsdina ne dėl kažkokio "privalomo suaugėliškumo", o dėl viso to, ko nepadariau. ko neišdrįsau. kam nepasiryžau.
ok, išpažintį baigiu:]