Work hard. Party harder !

Po ilgų apmąstymų ir gilių minčių, Queen Bitch nutarė, kad kokia gi Tu Queen Bitch, jei tik mokaisi ir lėbauji?! Reikia dar ir dirbti !

Todėl, pasveikinkim vieni kitus ir ypač - Mane, užkraunu Savo gležniems, vargo nemačiusiems petukams dar vieną naštą !

M tai įvardijo kaip nutrūkimą nuo grandinės, už- kurį Aš atsiimsiu vos tik Tėtis sužinos, tačiau Aš neketinu jam to pranešti :) Tebūnie tai - Mano mažytė paslaptėlė.

Jei po mėnesio Mano vidurkis vis dar bus toks pats pritrenkiantis, blog'as toks pats neapleistas ir feisbuko nuotraukų albumas pavadinimu "Queen Bitch" sulauks bent dviejų papildymų - Man viskas gerai. Jei nors vienas punktas nebus įgyvendintas - žinokit, kad iš Bitchy Blue liko tik prisiminimas. Tikiuosi, smagus.



Dirbti, kad kažką įrodytum kitiems - durnas reikalas. Bet, pripažinkit, visiems naudingas !
Bitchy Blue.

Smells like.... ME !

Chanel No. 19
Labai keistai priėmėm šitą naujai Mūsų kvepalų Rojuje apsigyvenusį kvapą.
Iš pradžių nei M, nei Aš nebuvom pernelyg juo susižavėjusios ir tikrai nepuolėm priskirt prie Savo mėgstamiausiųjų, o dar turint omeny, kad Aš jau n+k laiko ištikima Valentino Rock'n'Rose dvelksmui, galima suprast, kad nepradėjau intensyviai jais mėgautis.

Tačiau dabar jau kelinta savaitė šis kvapas lydi Mane tarsi šešėlis ir taip keistai jaučiausi savaitgalį, kai palikau kvepalus mokyklos spintelėj.

O dabar, jau besiilsėdama tarp Savo Rožinės Karalystės pagalvėlių, visai netikėtai užuodžiau kažką, kas kvepėjo taip savai, taip artimai ir tik po kurio laiko supratau, kad tai Mano šalikėlis, iškvėpintas būtent Chanel No. 19!


Taip Mudu ir suradom vienas kitą! Aš ir Mano... aromatas ;**
Bitchy Blue.

Is it over? Already?!

Negalėdama patikėti akis badančiu atostogų pabaigos faktu, Aš gurkšnoju šiltą mėtų arbatėlę ir gulėdama lovoj rezgu šitą įrašą - neįtikėtina, čia tikriausiai buvo ilgiausia Mano nerašymo pertrauka nuo pat rašymo pradžios.

Aš nežinau, kokie žodžiai būtų pakankamai stiprūs, kad išties taikliai apibūdintų viską, ką patyriau per paskutinį Vasaros mėnesį. Jis buvo... geriausias? NEPRILYGSTAMAS! Ir kad jau Vasara beveik baigėsi - juk rytojaus naktis bus skirta grožio procedūroms (tebūnie visi rugsėjo pirmąją apaks pamatę fantastišką įdegį, padailėjusią odą ir stulbinančią plaukų spalvą!) ir nusiteikinėjimui naujiems mokslo metams (pradedamiems, beje, ta pačia skamba fraze "o šiemet tai jau Aš tikrai mokysiuos!"), kurie tikriausiai ir vėl prabėgs greičiau, nei dabar galiu įsivaizduoti.

Summer of 2010.

Tai nebuvo šiaip nuotykių, lėbavimų, poilsio ar linksmybių Vasara. Ne ne ne. Anaiptol. Tai buvo atradimų ir pirmųjų kartų Vasara! Tai buvo Vasara, skirta Man Man Man ir tik Man. Kiekviena diena, kiekviena mažiausia akimirka - tik Man ir dėl Manęs. Ranką prie Martinio taurės pridėjusi galiu iškilmingai prisiekti, kad dėl nieko nesigailiu ir nieko nekeisčiau. Nieko nedaryčiau kitaip. Pakoreguočiau tik tolimesnę įvykių eigą, deja, to padaryti negaliu, nes niekas dar neaišku...


Vis tik, jei tektų išsirinkti geriausią prisiminimą - neabejotinai juo taptų viena fantastiška naktis iš atostogų Palangoje. Naktis, po kurios Aš galėjau kraustytis į Kauną, paskelbt Sau celibatą, pasikeisti pavardę ir vardą, aj, ką ten - daug ką galėjau vien už progą tai pakartot.
Štai ir visa atostoginių one-night stand'ų bėda - jei jie buvo geri, norėsis pakartot, o progų tai padaryt - nebebus.
Ir nors visad laikiau Save be įsipareigojimų eksperte, kaip dažnai Man ir nutinka, mažumėlę suklupau su tais Savo "Man taip niekada nenutiks". Nutiko :D Bet jau vsio, pasveikau.

Dar vienas punktas - nors gera reputacija ir yra tai, ko niekad neturėjau, dabar turiu tiesiog pagerintai puikią!

Bitchy Blue patarimas ateičiai - niekad nesusidėkit su bendraamžiais prašalaičiais. Nuo šiol įvedu Sau itin griežtą bičų amžiaus cenzą - minimum 4 metais vyresni arba bent pora metų jaunesni. Nes bendraamžių malalietkų dar dorai nefunkcionuojantys peniai provokuoja jų smegenis iškraipyti faktus, pasaldinant juos fantazijomis. Nejaugi sakysi, kad paplūdimy nevykusiai pasiglamžei su geriausia mergina, kokią tik kadanors yra tekę pakabinti ir dorai nė nežinojai, kaip visas tas pasiglamžymo reikalas turėtų būt atliekamas? Verčiau papasakok draugeliams, kaip audringai pasidulkinot!

Taigi taip Aš pati to nežinodama, audringai pasidulkinau su vaikučiu, turinčiu lakią fantaziją.

Paskutinį Vasaros savaitgalį nutariau neprastai užlėbaut ir išlėkiau į Savo chill'o Žemę - Raseinius, kur gyvena Mano krikšto tėvai. Trumpai tariant, ten atsipalaiduoju labiau, nei derėtų, o ten esančioj ex-kepykloj vykstantys tūsai tikrai patektų į Mano mėgstamiausių tūsų penketuką! Apsilankiau ten vykusiam Sel'o koncerte, tikrai nenusivyliau, per vakarą sumedžiojau septynis bičus, tačiau vos septintasis buvo tikrai vertas dėmesio. Deja, nepalikau jam savo telefono numerio, dėl ko vėliau mažumėlę gailėjausi, bet nutariau jį susirast. Dievaži, pirmą kartą gyvenime šitaip ieškojau bičo! Pračekinau facebook'e viską, ką buvo įmanoma pračekint jo beieškant! Net parašiau skelbimiūkštį "Pamačiau, patiko, bet neišdrįsau" grupėj, su viltim, kad rasiu ir... ką jūs manot? Likimas yra tai, kuo net ir didžiausia Queen Bitch tiki - Jis pats Mane susirado per to koncerto nuotraukas!

"Ką jūs, ką jūs, ar tik čia ne žavingoji tūsų liūtė iš Sel koncerto?" - taip, Mielasis, tai tikrai Aš!

Tiesa, ar minėjau, kad ši Vasara - Pirmų Kartų? Neatsitiktinai. Prie progos kada net padarysiu Pirmų Kartų suvestinę!


O dar viena linksmybė desertui! Mano siautulingoji M, matyt, tikėdami atrast naująjį Mano blog'ą (po senojo tikriausiai tapo didžia Mano gerbėja ;D), pračekino visą google su Mano vardu ir pavarde paieškos laukely, deja, rado tik nuotraukas, kuriose buvau neva tai Aš - jas išsispausdino ir šventai tikėjo, kad Aš šitokiu būdu uždarbiauju. Tos nuotraukos, jei kas dar pamenat, puošė senąjį blog'o dizainą.





























Taigi vadinasi Aš tikrai tokia graži ir fotkinuosi su tokiais lediniais bičais, gal ir nieko :D


Kai normaliai įkalu, tampu Britney ;**
Bitchy Blue.

Yra dalykų, kurių Man tiesiog nelemta perprasti...

Aš jau keletą naktų iš eilės sapnuoju, kaip fantastiškai bučiuojuosi su fantastiškais vaikinais, visi jie Man paskiria pasimatymus daugiau ar mažiau Man patinkančiose vietose, ir kaskart nubudusi Aš svarstau, o kas, jeigu tikrai sutartu laiku būčiau sutartoje vietoje - gal juos sutikčiau? Tai tikriausiai tėra vasariškos kaitros padariniai, Mano smegenų nepajėgios atvėsinti net tos extra galingos liūtis, išplaunančios žvyrą nuo Mano keliuko ir paliekančios tokias vėžes, kad tiesiog bijau išvažiuoti iš kiemo.

Vakar oficialiai pasiskelbiau esanti sena ir nusivylusi kalė, kadangi jau pasiekiau tą lygį, kurį maniau pasieksianti nebent po Savo trisdešimtojo jubiliejaus - pradėjau lėbauti su M ir Jos draugėmis. Vakar labai sėkmingai ištuštinom visas M vyno ir martinio atsargas, taip pat sėkmingai surūkėm ir M lauktuves iš Jaltos - tos stebuklingai žavios Sobranie cocktail cigaretės su dailučiais auksiniais filtrais ir spalvotais popierėliais taip ir liepia rūkyti lėtai ir saldžiai, besimėgaujant kiekvienu dūmu.

Šįryt išgyvenu vienas didžiausių pagirių Savo Gyvenime, bet jaučiuosi laiminga, nes pagaliau radau laiką ir vietą (M miegamąjį ;DD) pažiūrėti True Blood s03e04 ir buvau super saldžiai nustebinta, kai išgirdau Massive Attack - Paradise Circus. Dabar, žinoma, negaliu jos atsiklausyti...

Vis daugia žmonių feisbuke pasidalina Savo išleistuvių puotos (hahaha) vaizdais. Nuo vienų širdis dainuoja, nuo kitų norisi išsidurti akis... Suprantu, kad galbūt tai pirmoji tokia Gyvenimo šventė, pirmasis toks didis pasiekimas, bet... Kam reikia tokią progą sudergti tragiškesniu už tragišką, išleistuvių drabužiu? Čia jau tiesiog tokia išleistuvių tendencija - būtinai ateis bent keletas bobų, kurias norėsis iškirpt iš nuotraukų dėl jų drapanų. Aš jau verčiau eičiau su džinsais, nei su baisia suknia. Ir geriau jau su sportiniais bateliais, nei su košmariškais aukštakulniais (kokie ten aukštakulniai, 2-5cm apgailėtino kablo). Aišku, daug merginų tiesiog pribloškiančiai stulbinančios, bet visad smagiau pakalbėt apie tas, netikusias.

Įpusėjo Vasara... Kol kas ji - totaliai be nuotykių. Tačiau tai ir neturėjo būti nuotykių atostogos. Greičiau jau - susitaikymo su Savimi.

Metas nupūsti dulkes nuo seniai atrastų tiesų ;**
Bitchy Blue.

Niekad niekuo nepasitikėk? Haha...

Jei kartais vidury nakties sumąstai užsisakyti maisto į namus ir Tau mirk gyvenk prireikia M nuolaidų kortelės - nugalėk tą begalinį troškimą įlįst į Jos dokumentų lagaminą. Dėl Šventos Ramybės. Savo pačios Šventos Ramybės.

Aš šiąnakt to noro nenugalėjau. Ne, nuolaidų kortelės neradau. Radau tai, kad pribloškė, šokiravo, sukėlė pykčio priepuolį, privertė nemenkai supanikuot. Mano Mylimoji M taip iš paskutiniųjų stengiasi kuo daugiau sužinoti apie Mane, kad griebiasi pačių brutaliausių priemonių tai įgyvendinti. Deja, dažnai Ji pamiršta pačią paprasčiausią - tiesiog paklausti Manęs. Kartais mielai pasipasakočiau.
Taigi, apie radinį - viename iš lagaminėlio skyrių, greta Taize pasitikėjimo piligrimystės lankstinukų ir fotografijų vokų Aš radau laišką. Laišką, adresuotą Man. Laišką, kurį Aš gavau prieš gerus dvejus metus, nuo vieno itin itin itin įdomaus (ne pačia geriausia prasme) žmogaus - aiškumo dėlei paminėsiu, kad tas asmuo nebuvo vyriškos lyties, tačiau, kaip žinia - Aš super plačių pažiūrų... :XX
The question is - KĄ tas laiškas veikė M lagamine?! Nerandu pateisinimų, nematau dingsties jam ten būti. Težinau vieną - labai labai ir net labai labai labai didelis pokalbis laukia Mudviejų, Jai sugrįžus iš atostogų, kurios dar, deja, tik įpusėjo! Degu nekantrumu, kaip noriu išrėkt Jai į akis, kad turiu teisę į privatumą ir Savo Gyvenimą, ir kaip gi Ji drįsta taip su Manim elgtis.

Šis įvykis norom nenorom išprovokuoja Mane galvot apie kitą, taip pat ne itin malonų, nutikimą, po kurio Aš palikau Savo senąjį blog'ą ir atsikrausčiau čia.
Tąkart dėl kažkokių priežasčių, kurių nebepamenu, naudojausi M kompiuteriu ir visiškai netyčia aptikau Jos lankomus tinklalapius, tarp kurių buvo vienas Man super gerai pažįstamas. Mano senasis Sweetest Blue blog'as ManoGalerijoje!!! Nežinojau, nei kiek ilgai Ji seka Mano įrašus, nei kiek yra jų perskaičiusi, bet supratau, jog jeigu staiga nei iš šio, nei iš to tiesiog liausiuosi rašyti - Ji kažką įtars. Dėl to Aš nesilioviau, toliau liejau Savo mintis ir atviriausiai, kaip tik įmanoma, įžūliai dalijausi Savo nuotykiais. Pačiais intymiausiais. Ir.... nieko.
Praėjo jau nežinia kiek laiko, o Mudvi taip nė karto ir neištraukėm į dienos šviesą fakto, jog Ji žino, kad Aš žinau, kad Ji žino.

Keblios situacijos, įtariu, yra pati ta terpė Mano egzistencijai.

Šįkart Aš nieku gyvu nepaliksiu to tyliam užutėky ;**
Bitchy Blue.

O Švenčiausioji blogų mergaičių globėja, apsireikšk Maaan!!!

Dabar sėdžiu visa drebanti kaip kokia narkomanė ištikta abstinencijos priepuolio. Ne, nenoriu išgerti, ne, nesergu, šiaip viskas būtų nuostabu, beeeet...

Ką tik per visą sukruštą Vilnių parsibeldžiau namo važiuodama M mašina, o su Manim buvo tik Elegija Lacrimosa, kuri apskritai vairavimo klausimais yra neočin kompetetinga, nes visą laiką tik miegojo savo rankinėj, nes gi princeses gulbes reikėjo nuvežti prie chebros, su kuria kartu išvyko į Jaltą degint savo užpakalių, kol Aš čia, Savo Vasaros Terasoj, vilgysiu gerklę Lambruscom ir lepinsiu plaučius mėtinėm cizom. Ooo Švenčiausioji Kalių Motina, norėjau Tau melstis tūkstantį ir vieną kartą! Aš, pasirodo, siaubingai bijau vairuoti tą sukruštą M mašiną, kai ji nesėdi šalia. Nes vairuoju Aš, atvirai kalbant, kaip Princesė Grybė, spaudžianti gazą ten, kur jo nereikia ir nespaudžianti jo ten, kur jau būtų neprošal paspausti. Kelis kartus pravažiavau pro policijos automobilius ir policijos pareigūnai taaaaaip keistai į Mane žiūrėjo - tie milžiniški Mano regėjimo akiniai ir minimalus kiekis makiažo tikriausiai paverčia Mane kokia jaunute šešiolikine čiole, nuknisusią tėvų automobilį ir išlėkusią pasiganyt, o ką dar galiu pasakyt apie tą ženklą, kabantį automobilio gale, kairėje pusėje - jis lyg ir turėtų būti klevo lapas, bet M nusprendė, kad KANAPĖ bus didesnis prikolas. Kaskart palikdama policijos pareigūnus, stovinčius kelkraštyje prie savo automobilių, nulydėdavau juos žvilgsniu per galinio vaizdo veidrodėlį - a vdrug, bled, sustabdys Mano su tom savo linksmosiom fanfarom. Žiburėliais, I mean.
Bet, deja, Man tik paranoja. Siaubingai milžiniška paranoja. Nes net apsaugos automobilis, atvykęs apžiūrėti, kodėl suveikė kaimynystėje esančio namo signalizacija, Man kone sukėlė isterijos priepuolį, nes tik po gerų 20 sekundžių suvokiau, kad tai ne policija, o tik apsauga...

Niekas nesakė, kad pradžia bus paprasta... Tik greičiau duokit Man MANO automobilį, nes su M Aš daugiau neketinu važiuot!!!!!!

Ir dar, po velnių, pamiršau stabtelėti kur pakeliui ir prigriebti cigarečių pakelį, antravertus - KUR Aš galėjau sustot, kai visos Mano mintys sukosi tik apie kuo greitesnį ir sėkmingesnį namų pasiekimą.!

Štai ir 100tasis įrašiukas! Emocionalus, beprotiškas ir tikrai ne paskutinis. Nes, panašu, artimiausiu metu nepavyks išsisemti - beveik trims savaitės likau visiškai VIENA NAMUOSE. Turiu porą šimtų kvadratinių metrų Savo lėbavimams ir liuobimams, smagią terasikę cizoms ir kokteiliams, be abejo, vyniukams, pievą laukiniam šėlsmui ir tvenkinį aistrų sukeltam karščiui slopinti.!!! Ak, tiesa - dar ir M barą, kurį, neabejotinai, ištuštinsiu.

Maukiu pieną milžiniškais gurkšniais ir jaučiu, kaip rimsta nervai. Murrr.
Bitchy Blue.

išmintinga

"Gal Tu kokį bachūrėlį susirask, ką? Žinai, kad turėtum ką veikt nors."


Štai dėl ko merginoms reikalingi boyfriend'ai - kad būtų ką veikt!



Bitchy Blue.

Užsipisau kariaut !

ĮSIVAIZDUOKIT, KAD ČIA KAŽKOKS NEREALIAI SEKSOVAS KADRAS - NUOGI BACHŪRAI (MINIMUM ŠEŠI) IR VIENA FEMME FATALE SU RIMBU IR MARTINIO TAURE RANKOSE.




Tikrai.

Nusprendžiau padaryt time-out'ą savo lėbavimams (skaudantys organai tokie kaip plaučiai, inkstai, kepenys, pėdos - liepė Man tai padaryti), tačiau nė nesusimąsčiau, kad be jų daugiau nieko Savo gyvenime nebeturiu!!!

Jokių normalių bičų. O apie bičus tai norėčiau papasakot daugiau, DEJA, neturiu laiko! Kas per SVIETO PABAIGA?! Aš neturiu laiko Savo didžiausiam džiaugsmui - blevyzgoms!!! Bet, patikėk Manim, o Šventoji Ateities Sergėtoja, Aš dabar šūdo nemalu! Taip AHUJĖNAI baigsiu Savo mokslo metus, kad Tu net negalėsi patikėt, jog šita Karalienė Kalė galėjo ŠITAIP pavaryti. Visi univerai priims Mano išskėtę rankeles, o ypač - vienas. <3

- Jeigu čiūvas nerealus, tikras dievaitis, tai Aš jo nė velnio nenoriu. O jeigu Aš čiūvo noriu taip, kad negaliu susiturėt, tai jis daunas. KAME REIKALAS?!
- Koks dar reikalas. Tau tiesiog daunų norisi.

NE! Ne daunų!!! Man norisi karštų eržilų!!!

Ir šįryt pakeliui į mokyklą M skaitė Man ir G paskaitą apie tai, kad moterys gimdos kaklelio vėžiu suserga dėl partnerių kaitos :

- Indre, - tarė ji Man. - Negalima dulkis su kuo nori, kada nori, kiek nori. Negalima dulkintis su visais iš eilės. Būtent nuo tokių paleistuvysčių ir prasideda visos gyvenimo bėdos.

Nutariau paprikolinti. Ne laiku ir labai ne vietoj.

- MAMA, KODĖL TU MAN ANKSČIAU TO NESAKEI?!?! - reikėjo pamatyti Jos veidą. Akimirkai buvau išsigandusi, kad pinigų nebegausiu iki pat Savo 50mečio...


Ne, Aš neturiu dar nei naujo kompo, nei sutvarkyto senojo, nei interneto namuose. M kompas Man griežtai užbanintas (žinot, redtube'as kaip homepage'as nėra jai labai priimtinas reikaliukas ;DDDDDDDDDDDDDDD), tai toliau gyvenu AKMENS AMŽIUJE. Kur internetas pasiekiamas tik šitoj kompinėj - mokyklėlės skaityklėlėj.

Stogas važiuoja. Pavasaris jaučiamas. Vienoj kūno vietoj - YPAČ.
Bitchy Blue.

Už Mano Numylėtąją!

Paskutinis vakaras, kuomet galiu kelt taurę vyno (deja, keliu sklidiną vandens) ir sakyt Sau tostą, kurio niekad niekas Man nepasakė, o ir niekad nebepasakys.


Šia žavinga proga klausausi dainos, kuri buvo itin klausoma prieš gal kokius... 5-6 (?) metus. Nobody wants to be lonely. Neneigsiu, Aš tokia sentimentali kalė, kad vos valdausi nepratrūkus ir nepradėjus raudot balsu.

"Nesureikšmink tos pilnametystės iki kosminio lygio." - tai jau tikrai, M, pasakei ir prisnigo. Čia rimčiausias Mano Gyvenimo pokytis, koks tik bebuvo įvykęs, o siūlai to nesureikšminti.

Apmaudu, kad neturiu visos ilgos, gražios, stulbinančiai neprilygstamos amžinybės, skirtos nugyvenimui. Tačiau iškilmingai prisiekiu, kad Man tikrai užteks ir tos mikro-sekundinės dalelės Amžinybės, skirtos Mano šėlsmui šitame Pasaulyje. Tikrai užteks.

Nė nepajutau, kaip greit ji prabėgo. ;**
Bitchy Blue.

Paskutinis savaitgalis Jaunystėje

Niekad nemaniau, kad taip galima, bet įvyko netikėčiausias dalykas Mano Gyvenime - pradėjau nenorėti būti reikalinga. Vakar buvau vienam žmogui labai reikalinga - nenorėjau, bet aukojausi (viena iš tų kvailų situacijų - padarysiu, nes ir man kadanors gali prireikti to paties iš tavęs); šiandien esu reikalinga - nenoriu, bet pasiaukosiu. Dar visai neseniai būčiau pasakiusi, kad jaustis reikalinga ir mylima yra labai svarbus dalykas, tačiau jeigu taip tęsis ir toliau - imsiu manyt, kad tai labiausiai gyventi trukdanti kliūtis.

Sau ir dėl Savęs - čia turėtų būti visa ko esmė. Ir nė velnio Man negalioja tai, kad padėti kitam, dalintis savo gerbūviu su kitu - didingiausia, kas begali būt žmogaus gyvenime. Panašu, kad egoizmo virusas baigia Mane privesti prie kraštutinumų.

O šiandien einu švęsti. Švęsti Savo nerūpestingos Jaunystės pabaigos. Noriu ją išlydėti taip, kaip ji to verta - nepamirštamai, siautulingai, linksmai ir pašėlusiai, tačiau tuo pačiu - susikaupusiai ir išdidžiai. Nes kas baigėsi - nebesugrįš, todėl reikia pasidžiaugti, kol dar tęsiasi...


5 stebuklingos dienos Jaunatvės. Paskutinis Queen Bitch pasispardymas įvyks šįvakar! Ir dar rytoj - brangiausiosios M diena! Iš esmės, ji - tik priminimas mums visiems, kokios Jos svarbios. O juk Mamytes mylim besąlygiškai - diena iš dienos, per amžių amžius niekas nebuvo pajėgus to pakeisti, niekad niekas ir nebus.


Before You know it's come and gone too soon ;**
Bitchy Blue.

Išsilaisvinti iš visų Vergovių.

Buvau jau taip pasiilgusi M, kad maniau, Jai sugrįžus jausiuosi tarsi devintame danguje.

Nepasiteisino manymas.

Būtent po šios Jos kelionės pagaliau pajutau, kad nebeesu žindomas kūdikis, kuriam gyvybiškai reikia mamytės šalia. Supratau, kad puikiai galiu išsiversti ir gyvendama viena. Ir toli gražu ne viskas. Kai pagalvoju, jog galėčiau gyventi visiškai viena - be tėvo, sesers, kurie gyvena su Manim M išvykus... Ką galiu pasakyti - nekantrauju kuo greičiau pradėti gyventi viena.
Su Savo tvarka, Savo taisyklėm, Savo susikurta aplinka. Kai niekas neverčia to, ką Tu sutvarkai, kai neturi pasirūpinti kažkuo, kas tuoj sugrįš į namus... Supratau, kad norėčiau gyventi tik su Elegija Lacrimosa. Nes visiškoje vienatvėje būtų pernelyg nyku. Tačiau ir Mano Mažoji Karalaitė kartkartėmis turėtų pagyventi pas M. Kad Aš atsipūsčiau nuo visko.

Laisvė ir Nepriklausomybė. Štai ko Aš iš tiesų noriu iš Gyvenimo. Ne Šeimos, ne vaikų, ne karjeros, ne pinigų. Aš noriu Laisvės. Nebūti daiktų, savo darbų, įsipareigojimų kaline. Nebūti Savo pačios susigalvotų stereotipų verge. Per dažnai pastebiu Save Sau pačiai sakančią, jog šitaip negaliu pasielgti, nes Aš ne kokia kaimo prostitutė - Queen Bitch niekuomet neleis Sau šitaip elgtis...
Noriu galėti bet kurią akimirką susikrauti lagaminą, o galų gale ir net nesusikrovus jo, iškeliauti ten, kur tik šauna į galvą. Noriu neturėti ko ilgėtis ir neturėti to, kas Manęs lauktų, dėl ko turėčiau grįžti iš kur iškeliavusi...

Ganėtinai betikslis Gyvenimas. Tačiau nesijaučiu turinti svarbesnę misiją.


Permainų Vėjas - štai kas yra tikroji Gyvenimo varomoji jėga ;**
Bitchy Blue.

Good morning, Midnight.

Rytą pradėjau anksti. Labai prastom naujienom. Dėl tų jobanų ugnikalnių išsiveržimų M grįš neaišku kada, nors turėjo jau šiandien. Geriausiu atveju - antradienį. Ji, žinoma, neliūdi dėl prasitęsusių atostogėlių, bet Aš džiaugsmu netrykštu, toli gražu...

Nes tai reiškia, kad vakar visą namą iškuopiau be rimtos priežasties, maža to - teks tai pakartoti dar kartą prieš pat Jos grįžimą. Namų ruoša - darbas, nuo kurio norėčiau būt atleista per amžių amžius! Pati baisiausia Vergovė, kokia begali būt. Nekenčiu dulkių siurbimo, valymo, pagalvėlių purenimo (kadangi esu alergiška dulkėms, tai nuolat baigiasi didingu akių užtinimu), dar labiau - grindų plovimo. Vienintelis dalykas, kurį tiesiog dievinu tvarkymosi ritualuose yra veidrodžių ir vonios kranų blizginimas.

Krūvos namų darbų, kuriuos privalu šiandien paruošti, begalės pasiruošimo naujai savaitei rūpesčių... Trečioji likusi savaitė jau įpusėjo (ketvirtadienį jos pabaiga), taigi turėčiau jau smarkiai susiimti ir pabaigti visus pradėtus nepilnametiškus darbus.

Pagal Mano asmeninę teoriją, jeigu iki Pilnametystės neprarandi Nekaltybės, tuomet 18-ojo gimtadienio rytą užanka negrįžtamai. Neradau pritariančių šiai teorijai, nežinau kas galėtų ją patvirtinti/paneigti, taigi lieku gyventi nežinioje. XXI amžius, o Aš tarytum užstrigusi viduramžiuose, nagrinėju Skaistybės klausimus. O taip, iš tiesų, kokia Aš senamadiška...

Jau savaitę laiko kosėju taip, tarytum būčiau trečios stadijos vėžininkė. Jeigu ir toliau reikalai nesitaisys, ko gero, teks mest Mieląsias draugužes...

Nekenčiu Sekmadienių. Po jų visad ateina bjaurieji Pirmadieniai...
Bitchy Blue.

Prisimenant savaitgalį...

Pagaliau turiu jėgų. Kažkam. Todėl panaudosiu jas šio post'o rašymui.

G Pilnametystės lėbavimas buvo extra siautulingas. Gavau progą įsitikinti, kad 15cm heels'ai yra skirti toli gražu ne lėbavimams. Veikiau jau atsargiems pasivaikščiojimams (šiek tiek įkalus) arba normalaus tempo pasivaikščiojimams (nė kiek neįkalus).
Klube pabuvau vos 15 minučių. Ir tai tebuvo įėjau - nugriuvau nuo laiptų (kojas nusibrozdinau taip, kad jos vis dar mėlynos ir žaizdotos) - susimokėjau už bilietą - pasikabinau paltą - pasisklaidau merginų tualete - Eglė iškvietė Man taxi - pasiėmiau paltą - išvažiavau namo. Kelelis namo buvo ilgas ir sunkus, taxi vairuotojas veikiausiai Manęs buvo pradėjęs nekęsti, tačiau turint omeny, kad Aš iki šiol nežinau, kiek jam sumokėjau už kelionę, galima daryti prielaidą, kad jis tikrai pasinaudojo Mano nesiorientavimu aplinkoje.

Ne, Man negėda. Aš esu Queen Bitch ir galiu Sau leisti dar daugiau. Kad ir nusmigti viduryje šokių aištelės, jei tik pageidaučiau. Kol kas to dar neįvyko.

Pirmadienis pasitaikė kaip niekad sunkus, žinoma, sunkus savaitgalis įdėjo į tai savo indėlį. Troleibuse sugebėjau nukristi ant kažkokio vyro, o vairavimo pamokoje instruktorius sakė "kad man daugiau po sunkių savaitgalių vairuot neateitum", tad darau išvadas - daugiau pirmadieniais jokių reikalų su svarbiais dalykais turėti nenoriu.

Savaitė be M lekia greitai ir, svarbiausia, sklandžiai, be jokių rūpesčių. Na, beveik be jokių. Mano ekscentriškoji Seseris nutarė pati pasikirpti plaukų galus, deja, tai padarė susipynusi dvi kasytes, todėl galima tik įsivaizduoti, kaip plaukai atrodė juos paleidus, bet juk tam Aš ir esu - pakirpau tuos galiukus ("galiukus" reiškia "tris sprindžius"), o šiandien ji prisiekinėjo, kad užeis į kirpyklą. Abejoju.

Kol vieni dulkinasi su lietuvių įskaitomis, Aš ruošiuosi istorijos kontroliniam darbui ir jau imu suprasti, kad noriu vasaros atostogų. Paskutinių mokyklinių vasaros atostogų Savo Gyvenime. Tik dar prieš tai - vairuotojo pažymėjimo ir automobilio!


Šiandien visai atsitiktinai per TV užmačiau laidą apie "Misis Lietuva" konkursą. Pamačiusi pretendentes buvau apakusi. Maždaug trys ketvirtadaliai jų - ne tik, kad negražios, jos BAISIOS. Jų drabužiai, makiažai, šukuosenos - kaip kaimo prostitučių, jos rišlaus sakinio neišlemena, o ir manieros kaip pigių tuščiagalvių. Na ir konkursantės... Stebint jas ėmiau labai abejoti teiginiu, jog Lietuvos moterys - gražiausios... Nuo to pigumo, beskonybės ir tuštumo net galvą įsiskaudėjo. Teko eit lepintis vaniliniais ledais su karštu šokoladu.
Dar vienas pribloškiantis dalykas - sceninės kalbos specialistės Adrijos Čepaitės (šiaip jau mėgstu šią moterį - protinga, išvaizdi, puiki aktorė) išsakyta nuomonė, jog žmonėms patinka paprasti žmonės.
Apmąstymai tikrai veda prie noro sutikti. Deja, Man nepatinka. Aš vis dar likau už manieringumą, pretenzingumą.

Noriu į kino teatrą. Rytoj reikės nueiti.

3 savaitės ir 1 diena. Tiek liko Mano nerūpestingo Gyvenimo.
Bitchy Blue.

Emocijų perkrova, arba kartais ir Queen Bitch reikia išsižliumbti...

Jaučiuosi labai netikusi. Ištižusi. Nekenčiu tokių būsenų, ypač, kai jos - be rimtos priežasties. Tada norisi melancholiškos muzikos, "sunkių" smilkalų aromatų, stiprios juodos kavos ir gulėt lovoj apsivilkus tik milžiniškus vyriškus marškinius, nieko nematančiu žvilgsniu žvelgt į lubas ir klausytis Savo pačios kvėpavimo.


"Jeigu kažkas Tavęs nemyli taip, kaip Tu norėtum, kad nereiškia, kad nemyli visa širdimi."

Šitą dažnai pamirštu. Nes Man visad norisi būt labiau ir stipriau mylima. Tik nesu labai nusiteikusi įdėti daugiau Savo pačios pastangų...

Keistas jausmas yra važiuojant autobusu šitaip norėti paverkti, jog vienintelis tave stabdantis dalykas yra net ne aplink esantys nepažįstami žmonės, o vandeniui neatsparus blakstienų tušas, kuris būtų didžiausias Mano išdavikas grįžus namo. Nekenčiu meluoti M apie Savo emocines būsenas, nes tai labiau Savęs pačios, o ne Jos apgaudinėjimas, tačiau dar labiau nekenčiu prisipažinti, jog eilinį kartą Mane užklupo savęs gailėjimo ir liūdesio banga. Iš niekur nieko. Pernelyg primena Mano 13-14-15-16 gyvenimo metus. Mergaitės, avinčios kerzus ir vilkinčios žemę šluojančius sijonus, besipuošiančios kryžiais ir besidažančios tiesiog "the crow" makiažu, sunkią paauglystę.

"Šiandien vairuoji kaip žiemos musė - visai nereaguoji į aplinką." - net Mano vairavimo instruktorius pastebi šitą nesąmonę. Kas labiausiai ir baugina - Aš nemoku Savo emocinių krizių pasilikt tik Sau. Nemoku šypsotis socialine šypsena. Nemoku neįtraukt aplinkinių į Savo juodąją skylę. Galbūt ilgainiui išmoksiu.

Robbie Williams ir jo neprilygstamosios - "Feel" ir "Eternity" šiandien yra Mano Draugės No.1.

Rytoj išauš nauja diena ir PRISIEKIU - pradėsiu ją šypsena ;**
Bitchy Blue.

Priešmokyklinės depresovos šizos.

Negaliu patikėti, kad jau rytoj pabaiga. Atrodo, tik ką tik prasidėjo, o jau ir baigtis spėjo... Laikas negailestingas. Suvokimas, kad "kas baigėsi - nebesugrįš" nepakeliamas.

G prieš keletą dienų prisipažino tik visai neseniai suvokusi, jog už mažiau nei dviejų savaičių jau bus pilnametė. Dabar jau už dar labiau mažiau, nei dviejų savaičių... O Aš dar, rodos, nevisiškai įsisąmoninau, kad Man jau septyniolika, nors aštuonioliktąjį pasitiksiu už mėnesio.

Tiesa, nors nelabai gerai draugauju su skaičiais, puikiai sutariu su jausmais. Ir Manęs niekaip neapleidžia jausmas, kad.... senstu. Kad ir kaip idiotiškai, paikai, neprotingai tai beskambėtų, Aš jaučiuosi senstanti. Ir kartais matydama gatve einančias senas moteris Aš jaučiu tokį begalinį pyktį. Ne ant jų ir ne ant savęs Aš pykstu. Pati nežinau, ant ko. Tiesiog tas pyktis susiplakęs su neviltimi kartais užklumpa Mane taip netikėtai, kad turiu pamiršusi visus savo reikalus ir planus prisėst ir surūkyt cigaretę, ramiai, tačiau įtaigiai Sau paaiškinti, kad viskam Gyvenime - savas laikas, savas eiliškumas. Niekur nuo to nepabėgsi ir tai natūralu.
Bet niekuomet to neįsisąmoninsiu.

"Labiausiai nelaukiu dienos, kai pagalvosiu (o gal ir pasakysiu) "Buvom jauni, drąsūs ir nepriklausomi, nerūpestingai šėlom, ne kartą klydom ir kentėjom, dažnai nusispjaudavom ant rimčiausių dalykų ir toliau iškėlę galvas GYVENOM", nes būtasis laikas reikš tik vieną - beliko tik prisiminimai ir ilgesys to, kas nebesugrįš."

"Visa tai įvyks taip palaipsniui, taip palengva, jog nė nespėsi pastebėt," - sako M, tačiau ir ji priduria: "Bet suvokimas ateis. Ir jis tikrai nebus pats maloniausias išgyvenimas."

Senatvė tikriausiai yra vienintelis dalykas Gyvenime, kuris Mane šitaip baugina. Aš nebijau Mirties, Vienatvės, Kančių. Apskritai, tai Aš nieko nebijau, nes visos Mano Baimės tiesiog nublanksta prieš Senatvės baimę. Nė kiek neabejoju, jog kada nors Man teks gydytis šitą fobiją. Tik, ar nebus per vėlu?...

Tiesiog duodu Sau pažadą - šiemet bus paskutinis Mano gimtadienis, kurį Aš švęsiu. Negaliu nepažymėti pilnametystės, tačiau visi kiti gimtadieniai tebus Mano pačios liūdesio dienos.

"Man norisi, kad atsidarius šitą stalčių po dešimties metų viskas būtų lygiai taip pat. Tarsi tie dešimt metų nė nebūtų praėję." O žinai, M, Man irgi...

old age creeps upon one unnoticed


Vynu, kava ir dūmais malšinsiu Savo liūdesį.
Bitchy Blue.

Take Me Away

Kažin, kaip atrodytų, jei Aš dabar lyg niekur nieko susiplakčiau ledo šaltumo Cosmopolitan kokteilį ir išeičiau į lauką jį išgerti apsiavusi namines šlepetes, dar šlapius po dušo plaukus susisukusi į rankšluostį, vilkėdama tik chalatą. Tuo pačiu dar surūkyčiau porą cigarečių, leisčiau Elegijai Lacrimosai palakstyti pievutėje... Kaip atrodytų? Nepadoriai.

Nes :

* čia visų pirma M namai, tik tada - Mano;
* kaimynai būtinai Mane pastebėtų (apie tai būtinai praneštų M - ak, kokia nedorybė!)
* aplinkiniai labiau susirūpinę svetimais gyvenimais ir rūpesčiais, nei savais, taigi veikiausiai pamanytų kažką panašaus į "ak, vargšė mergaitė, ko gero, neatlaikė įtampos - liūdesį skandina alkoholyje" arba blogiau "jie visai nusigyveno - pažiūrėk į ką pavirto jų dukra!"
* šitaip apsirengusi pernelyg skatinčiau kaimynių vyrų fantazijas;
* padorios merginos vienos kokteilių negeria.

Jaučiuosi morališkai pavargusi nuo šitos susikausčiusios bendruomenės. Kiekviena smulkmė, kuri, šiaip jau, yra visiškai padori (pagal Mano dogmas), jiems atrodo akis badanti ir nepriimtina.

Atleiskit, ponia, Aš juk nemėtau nuorūkų į Jūsų gėlyną! ;**
Bitchy Blue.

Morning Smoke

Nuostabūs rytai yra tie, kai nubundi nuo saulytės spindulių, besiskverbiančių pro langą, šalia matai ramiai snaudžiančią Savo mylimiausią šunytę, namuose - nė gyvos dvasios, nusileidusi į pirmą aukštą ant virtuvės stalo randi mėgstamiausią saldainį su M rašteliu "Labas rytas, išvažiavau paplaukiot. Skanios rytinės kavutės ;*" ir žinai, kad nėra kur skubėti...

O, kad taip dažniau! Pažadu visą šią atostogų savaitę paskirti poilsiui. Jokių pykčių, stresų, įtampų, intrigų. Vien rožinė ramybė aplink Mane. Žinoma, su mažytėmis naktinėmis išimtimis.... :)

14h turiu lėkt susitikt su G, bet dar neturiu jėgų ridentis iš lovos ir išlįsti iš minkštučio chalato. Norisi dar bent valandėlės tingaus tingaus pasivoliojimo pataluose. O tada galbūt ateis laikais pirmą kartą šį Pavasarį išeiti į terasą su naminėmis šlepetėmis ir pasimėgauti mėtinės cigaretės dūmais sėdint ant to žiemą iškentusio medinio suolelio, mat lauko baldai į terasą dar neišnešti.


Nuostabios dienos linkiu visoms žavingoms Damoms ir geležinės kantrybės visiems Damų Džentelmenams - ištverkit pavasarinius apsipirkinėjimus.

Noriu šaltos karamelinės kavos;**
Bitchy Blue.

Arba Aš išpindėjau iki negalėjimo, arba tikrai Man šitam kaimuty darosi per ankšta.

Man tiesiog mirk gyvenk REIKIA rankinės. Čia ne noriu naujos, nes visos užp*so ar tiesiog šiaip noriu, nes pamačiau gražią. Man REIKIA. Nes visos turimos yra fucking nebetinkamos vartot. Ir, vėlgi - čia ne išsip*sinėjimas.

Ir nėra. Buvau vieną nusižiūrėjusi, bet, deja, Mano visų Gyvenimo klausimų expertė M pareiškė: "Dišova tašė. Atrodo kaip už petaką." Tas posakis "atrodo kaip už petaką" prarado prasmę tą dieną, kai už Savo žalią KENT'ą pradėjau mokėt po beveik 9lt.

Ir šiaip, Mane tiesiog depresija ištiko, kai MNG katalogo paskutiniame puslapyje pamačiau palaidinę ir kelnes, vardan kurių galima būtų dar pakūdėt, deja, jų neatveš į mūsų griobaną kaimutį, todėl dapizdy - galima sukapot dar kokį javainį ant nakties.

Penktadienis, jofana. O rytoj - dar vienas toks pats netikėliškas penktadienis. Tikiuosi, Saulė švies, nes jeigu ne, Aš sužvėrėsiu. Atsakau.


- Blemba, koks šūdinas penktadienis. Jokio šėlsmo, jokio linksmumo...
- Bet ir jokių pagirių!


Nemoku įžvelgti gerų aspektų šūdinuose dalykuose;**
Bitchy Blue.

Sooner or Later it will be over. For all eternity.

Gerai pamenu, kaip prieš gerus pusantrų metų suokiau apie lemtingus pokyčius Gyvenime, apie Naują Pradžią, Naująją Save. Tačiau kalbos teliko kalbomis ir realūs pasikeitimai įvyko kai jau buvau visai pamiršusi, jog jų noriu. Gyvenimas persivertė 180 laipsnių kampu, Aš pati tapau Sau nepažįstama.
Žinau, jog "niekada" yra pats galingiausias burtažodis, kurį ištarus būtinai išsipildys tai, ko manei niekad neįvyksiant, dėl to pastaruoju metu įnirtingai stengiuosi nebevartoti jo. Nes.. ką gi reiks daryti, jei netyčia surėksiu "Aš niekada netekėsiu iš reikalo"? Aha-ha, o jeigu kada vis tik teks? Nežinau, ar prilyginčiau tai Pasaulio Pabaigai, jei tik šalia Manęs vis dar sukiotųsi tos pačios prielaidos reikalui - t.y. tie patys patinai, nes jie vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau, yra tinkami ar bent pritaikomi. Išskyrus, žinoma, Ponaitį Netinkamąjį, bet jis ir nebus įtrauktas į sąrašą.

Įdomu, malonu ir kartu baugu yra tai, kad vienas ponaitis, sekantis šį blog'ą naujienomis neretai pasidalina ir su Mano sena sena sena Drauge, kurią drąsu, tačiau tikrai teisinga vadinti Seserimi.

Kaip M dažnai sako "Tai kenkia reputacijai".
Bet, velniop viską, Manoji jau ir taip negrįžtamai sukrušta. Aš lėbauju kaip žvėris, esu atvira kaip knyga, Mano vertybės yra abejotinos vertės ir kartais net smerktinos, Mano idealai - nuodėmingi, Gyvenimo būdas - palaidas, Aš rūkau daugiau, nei galima, miegu ilgiau nei reikia, piktnaudžiauju daugeliu Gyvenimo malonumų, apie Mano sklando kalbos, dėl kurių kartais norisi pasislėpt po pagalve, turiu apgailėtinų silpnybių ir niekaip neišsivaduoju iš slegiančių priklausomybių.
Manajai reputacijai pakenti galėtų nebent romanas su kokiu pagyvenusiu mokyklos mokytoju, o geriausia - ūkvedžiu, nes jo žmona dirba Mano mokykloje, dukra mokosi paralelinėje klasėje. Tada visi galėtų jau be sąžinės graužaties vadinti Mane "ta, pasileidusia ir žlugusia".
Na, žinoma, smarkokai persūdau. Nes Mano tikroji Aš yra tarytum ledkalnis - tik maža maža dalelė matoma paviršiuje, didžioji dalis nuodėmių ir paklydimų - glūdi giliai po tamsiausiais vandenimis, saugiai paslėpta nuo žvitrių akių.

Queen Bitch pati Sau gali pabūti nuodėmklausiu. Nes ne Jiems Mane suprasti ir ne Joms Mane teisti.
Šiandien apturėjau pusvalandžio trukmės pavasarį, kuomet su Elegija Lacrimosa dviese pasivaikščiojom aplink namą - vos maži ploteliai žolės išlenda iš po sniego, mes bėgam juos apmyžti - pasidžiaugėm Saulute, kuri tiesiog įkvėpė didingiems darbams, tačiau taip ir neišdrįsom Misterio Teisingojo pakviesti kavos puodeliui, nors ir puikiai žinom, jog tik Mes pačios galim tai padaryti...

Ir, ak, kokia Likimo Ironija - Man nuolat sekasi apie Save kalbėti daugiskaita. Anksčiau būdavo Aš ir Mano Vienatvė, o dabar jau - Aš ir Mano Paslapčių Saugotoja, Nelaimingų Meilių Apraudotoja - E.L.


Pavasariškai įsimylėti dar suspėsiu;**
Bitchy Blue.

Pasaulis Man darosi per mažas

Vakar diena tiesiog braukte išsibraukė iš Mano Gyvenimo. Nes ji buvo viena iš tų...skirtų atsigauti. Miegas, mineralinis ir maistas. M kubu. Ir dienos tarytum nė nebuvo. Bet gerai, kartais reiškia. Vienintelė bėda ta, kad Aš praėjus dar daugiau nei parai po vakarėlio vis dar jaučiu alkoholį Savo kraujyje. Ir tai jau verčia sunerimti.

Penktadienį atšvenčiau Savo nuostabaus Draugo 18-tąjį gimtadienį. Ir, po galais, tas vakarėlis buvo nerealus! Kaip kad E pavadino gimtadienio foto albumą - "Dangerous boy rave or The true hard-core". Nes tai tikrai buvo reivas aukščiausioje kondicijoje ir tai buvo pats tikriausias hardkoras be priemaišų. Mes vieną naktį valdėm visas Žemės stichijas. Nes nebe kraujas tekėjo Mūsų venų ir arterijų upynais.

Vis dėl to, neapsieita be netikėtumų. Sutikau ten Savo nei draugą, nei ne draugą. Pasaulis toks mažas, kad chebros giminiuojasi su chebromis ir ta kraujomaiša daro Mūsų Pasaulį vis mažiau įvairų. Nes šįkart anime chebra susijungė su chebra, kurioje jau buvo hardkoro, reivo, gankos ir vodkos kultų sektantų.
Na, ir grįžtant prie Mano draugo/nedraugo klausimo, tai ką galiu pasakyt... I had a secret crush on him for a while. Ir nesvarbu, kad Mano nuostabusis draugas, kurio gimtadienį tądien šventėm Man sakė "jis tikrai yra faggot, Indrute" - Aš nekreipiau dėmesio, bet po galais. Dabar imu jau pradėt tikėti.
Niekad nemaniau, kad prisidėsiu prie tų moterų, kurios vyrus, nepasiduodančius jų kerams, ima laikyti kitos orientacijos, bet kad šįkart Aš nebežinau kaip kitaip jį pateisinti. Arba jeigu dar atviriau - kaip pateisinti Save.

Ir dar jaučiuosi nusivylusi Savimi. Nes Aš užsiimu kabinimu bičų, kurie nekreipia į Mane tokio ir tiek dėmesio, kokio Aš noriu ir manausi esanti verta, kurie neatitinka visų Mano keliamų reikalavimų ir kurie iš esmės yra Man netinkami, kai tuo tarpu leidžiu Sau neatrašyti, neatsiliepti į skambučius, ignoruoti kvietimus į pasimatymus, neatsakyti į klausimus, vaikinui (na, praktiškai jau kaip ir vyrui), kuris tikrai rodo tokį teisingą dėmesį, yra toks Man tinkamas... Jaučiuosi pasimetusi, bet Aš žinau kur yra bėda.


Bėda slypi Mano nelemtame laukiniame ir nesuvaldomame gamtos šaukšme. Nes kol gurkšnodama kokteilį Aš žvelgiu į Misterį Teisingąjį, Man nė nepadori mintis į galvą nešauna, nes jo galantiškumas, manieringumas paperka Mano protą ir mintis, nebegaliu galvoti apie tai, kaip norėčiau, kad mudu viens kitą patvarkytume tiesiog čia ir dabar, nes jis tiesiog nesužadina Man tokių jausmų. O štai su ponaičiu Netinkamuoju viskas kardinaliai priešingai. Aš negaliu susiturėti ir išlikti rami, šalta, kai jis šalia. Pasiduodu Savo instinktams ir leidžiu Sau taip begėdiškai atvirai ir žvėriškai su juo flirtuoti, tarytum rytoj ryte Saulė nepakils ir Man neteks prisiminti Savo purvinų žaidimų. Nes Man tiesiog oda pašiurpsta vien nuo jo prisilietimų. Ir apskritai, kaip geriausią to vakarėlio prisiminą Aš įvardinčiau tą lemtingąją akimirką. Kai lauke, švintant rūkiau snaigėms krintant ant Manęs, neapsivilkus jokio švarkelio, o ką ten jau apie paltą kalbėti, o jis laikė Mane savo glėbyje, kad Aš nesušalčiau. Ir žinot, absurdiška, Aš nė karto cigaretės nepajėgiau priglausti prie lūpų - buvau užsiėmusi kitais reikalais - klausiausi jo kvėpavimo ir širdies dūžių. Ir kai atėjo tas momentas - tylos akimirka, kuomet žvilgsniai susitinka ir, atrodo, viskas tampa aišku, NIEKO neįvyko.

Todėl dabar pats metas parašyti Misteriui Teisingąjam ir susitarti dėl pasimatymo prie puodelio kavos ateinančią savaitę. Tebūnie Mano laukiniai instinktai suvaldyti Amžiams. Arba bent jau kuriam laikui, nes anot M - tai, ką Mes užrakinam Savyje ištrūksta lauk su didžiausiu trenksmu pačiomis netinkamiausiomis akimirkomis.

Jeigu Aš būčiau Dievas - Mes visą laiką būtume girti ;**
Bitchy Blue.