Jei kartais vidury nakties sumąstai užsisakyti maisto į namus ir Tau mirk gyvenk prireikia M nuolaidų kortelės - nugalėk tą begalinį troškimą įlįst į Jos dokumentų lagaminą. Dėl Šventos Ramybės. Savo pačios Šventos Ramybės.
Aš šiąnakt to noro nenugalėjau. Ne, nuolaidų kortelės neradau. Radau tai, kad pribloškė, šokiravo, sukėlė pykčio priepuolį, privertė nemenkai supanikuot. Mano Mylimoji M taip iš paskutiniųjų stengiasi kuo daugiau sužinoti apie Mane, kad griebiasi pačių brutaliausių priemonių tai įgyvendinti. Deja, dažnai Ji pamiršta pačią paprasčiausią - tiesiog paklausti Manęs. Kartais mielai pasipasakočiau.
Taigi, apie radinį - viename iš lagaminėlio skyrių, greta Taize pasitikėjimo piligrimystės lankstinukų ir fotografijų vokų Aš radau laišką. Laišką, adresuotą Man. Laišką, kurį Aš gavau prieš gerus dvejus metus, nuo vieno itin itin itin įdomaus (ne pačia geriausia prasme) žmogaus - aiškumo dėlei paminėsiu, kad tas asmuo nebuvo vyriškos lyties, tačiau, kaip žinia - Aš super plačių pažiūrų... :XX
The question is - KĄ tas laiškas veikė M lagamine?! Nerandu pateisinimų, nematau dingsties jam ten būti. Težinau vieną - labai labai ir net labai labai labai didelis pokalbis laukia Mudviejų, Jai sugrįžus iš atostogų, kurios dar, deja, tik įpusėjo! Degu nekantrumu, kaip noriu išrėkt Jai į akis, kad turiu teisę į privatumą ir Savo Gyvenimą, ir kaip gi Ji drįsta taip su Manim elgtis.
Šis įvykis norom nenorom išprovokuoja Mane galvot apie kitą, taip pat ne itin malonų, nutikimą, po kurio Aš palikau Savo senąjį blog'ą ir atsikrausčiau čia.
Tąkart dėl kažkokių priežasčių, kurių nebepamenu, naudojausi M kompiuteriu ir visiškai netyčia aptikau Jos lankomus tinklalapius, tarp kurių buvo vienas Man super gerai pažįstamas. Mano senasis Sweetest Blue blog'as ManoGalerijoje!!! Nežinojau, nei kiek ilgai Ji seka Mano įrašus, nei kiek yra jų perskaičiusi, bet supratau, jog jeigu staiga nei iš šio, nei iš to tiesiog liausiuosi rašyti - Ji kažką įtars. Dėl to Aš nesilioviau, toliau liejau Savo mintis ir atviriausiai, kaip tik įmanoma, įžūliai dalijausi Savo nuotykiais. Pačiais intymiausiais. Ir.... nieko.
Praėjo jau nežinia kiek laiko, o Mudvi taip nė karto ir neištraukėm į dienos šviesą fakto, jog Ji žino, kad Aš žinau, kad Ji žino.
Keblios situacijos, įtariu, yra pati ta terpė Mano egzistencijai.
Šįkart Aš nieku gyvu nepaliksiu to tyliam užutėky ;**
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą