Įsikniaubus į pagalvę balsu raudoti galiu ištisas valandas neturėdama tam menkiausios priežasties, o sėdėti terasoje, sukdama rankoje rožinės lambruscos taurę, klausytis jos teliuškavimo joje, galėčiau tikriausiai iki begalybės. Mėgautis besileidžiančios saulės spinduliais negaliu be kūkčiojimo, o ilgesingą žvilgsnį į tolį drumsčia srauniausios ašarų upės.
Kažkas labai žiauraus nutiko Mano Sieloj. Kažkas tokio žiauraus, kad Aš nė nežinau, kas tai. Kažkas, su kuo dar niekad nebuvau susidūrusi. Kažkas, ko nepajėgiu įveikti, nes nežinau kaip.
Su siaubu laukiu kiekvieno vakaro, kuomet teks likti Dviese. Su Savim ir Savo Vienatve. Pirmą kartą Gyvenime Mudvi šitaip nesugyvenam. Ar tai reiškia, kad atėjo galas? Ir ar tikrai kiekviena Pabaiga, tai Nauja Pradžia?
"Jei kadanors Tu išeitum, Aš dar pajėgčiau su tuo susitaikyti. Jei išėjęs po kurio laiko grįžtum, Aš ir su tuo susitaikyčiau. Tačiau jei išeitum ir grįžtum, bet jau nebe vienas ir ne pas Mane - tai prilygtų aštriausiai strėlei, paleistai tiesiai į Mano širdį."
Skaudu suprasti, kad draugystė, kurią visad laikei partneryste be paslapčių, paaiškėja esanti išties be paslapčių, tačiau tik iš Tavo pusės. Nesijauti išduotas, nesijauti apgautas, nesijauti sugniuždytas ar pakirstas.
Jautiesi sužeistas, bet tai, kas Mūsų nenužudo, tik padaro stipresniais.
Išgyvenus šiandieną, tapsiu nemirtinga ;**
Bitchy Blue.
Rytoj atskirsiu tą kraujuojančią Sielą nuo Savo jauno kūno. Tebūnie Mano spalvoti kokteiliai ir šis tas tauresnis už krištolą, priverčia tą suledėjusią širdį smarkiau plakti.
Žinok aš irgi pradėjau vergti dėl visko. Net keista kažkaip.
AtsakytiPanaikinti