Sekmadienio skaitymai

Algimantas Baltakis 

Mudviejų vakaras

Tu vėl išeini.
Nesigink, aš jaučiu. Išeini
Apie išėjimą sprendžiu
Ne iš durų veriamų.
Iš tavo akių sprendžiu, kad tu išeini,
Iš to neaiškaus, moteriško nerimo.
Sunertos rankos išduoda tave
Ir į palangę atremtas smakras.
Žinau:
Tu bėgi dabar kažkokia gatve.
Susimildama, nesakyk,
Kad mudviejų šitas vakaras…
Negalvok, jog priekaištus tau kalbu.
Negi būsiu juokingas,
Kai man – jau po trisdešimties.
Mes truputį pavargom. Šiek tiek nusivylėm.
Abu.
Tai suprantama. Žmogiška.
Mudu – ne išimtys.
Tu išeini…
Šių durų neužrakinsiu raktu.
Nesulaikysiu tavęs, nors virvėm surišiu.
Visa paguoda, kad keliausi ratu.
Ir vėl neišvengiamai pas mane sugrįši.
Ne skambutis praneš, jog tu parvykai,
Tavo akys. Ir rankos. Ir smakras.
Mudu esam seni, išbandyti draugai.
Štai tada ir galėsi sakyt,
Jog tai – mudviejų vakaras.
Ir neišeisi,
Nors trinktelėsi durimis,
Nors girdėsiu,
Kaip kaukši kulniukai šaligatviu,-
Aš jausiu:
Greta tu sėdi rami,
Pati neregima,
Tik švytinti…

Kai atgal nebėra kur - tik pirmyn !

LABADIENA.

Rytoj išaušta diena, kai nubusiu jau ne dvamvienų jauniklė, o dvamdviejų nebrendyla.

Aš žiūriu į Save ir galvoju, kad turbūt kažkur suklydau pati arba sistemoje įsivėlė klaida. Ne taip įsivaizdavau Gyvenimą tokio amžiaus. Bet yra kaip yra, o yra taip, kaip sako šio įrašo pavadinimas.

Praradimai. Taip vienu žodžiu apsakysiu tai, kas dedasi Manyje ir aplink Mane. Ieškojimai baigti, atėjo laikas naikinimui. Užimtos visos lentynos, nebėra kur kraut naujų atradimų. Pilnatvė tokia pervertinta. Kaip ir Meilė. Taip, nieko nuostabaus - pasibaigė ir šita. Ir jau seniai pasibaigė tik Man dar kartais gėda garsiai prisipažint, kad ir vėl, ir vėl Aš sugrįžau į status quo.

Noriu kelt taures už tai, kas galėjo būti, bet nebebus. Ir tai, ko neturėjo nutikti, bet nutiko. Tai, ko nepasirinkom mes ir tai, kas pasirinko mus. Dar labai noriu iki žemės graibymo nusitašyti už viską, kas nepateisino Mano lūkesčių per šiuos akimirksniu pralėkusius metus.

Net nepasakosiu apie tą nesibaigiantį vegetavimo procesą.


Čia gi priešgimtadieninė depresija kalba, ne kas kita.

Niekada nebūčiau patikėjusi

Visi kalba apie tai, kad geriausi dalykai aplanko tada, kai mažiausiai tikiesi. Aš visada maniau, kad geriausi dalykai nutinka, kai padaugini visko, kas svaigina ir atsikratai visų įmanomų suvaržymų.
Pasirodo, abu teiginiai - tiesų tiesa.


Dabar svaigstu nuo Gyvenimo ir to, kiek Meilės jame. 90 procentų Mano aplinkos tebemano, jog tai - eilinis Mano juokelis. Tik Aš viena žinau kaip karštai ir tikrai Aš įsimylėjau šitą vyrą. Šitą būseną, šitą moterį, kuria tampu šalia Jo.

Buvo laikas, kai labai abejojau Savo galimybėmis dar kadanors patirti kažką tokio svaiginančio. Rodėsi, jog stipriau, nei buvo tąkart, jau nebebus. Kaip gera vis dėlto kartais taip stipriai klysti. Laimės, kurią dabar jaučiu - neišmatuot jokiais matais.

Ir visi klausia - kur tie sekso dievaičiai, kur tie dangiški migdolai, kur tie raumenų kalnai, kurių vien egzistavimas tame pačiame kambaryje drėkindavo visų moterų tarpkojus. Gal Aš išaugau tas nesąmones, gal Aš pradėjau ieškoti kitų dalykų, o gal Aš tiesiog pasenau. Neneigiu.

Dievinu tą būseną, kurioje dabar pabundu ir užmiegu. Man ramu. Aš nedramatizuoju, nekeliu skandalų, nesipiktinu nesklandumais. Viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti. Nes tik šalia tikro vyro gali jaustis tikra  Karaliene. Joks neapsiplunksnavęs pienburnis, nesenstantis seksualumo įsikūnijimas ar swageris pacukas šito nesuteiks.


O kas gražiausia? - Tai laikina. Aš tuoj ir vėl pabėgsiu nepalikdama pėdų. Tik šįkart užuot užvėrusi duris kamuojama savigraužos, Aš švęsiu Gyvenimą dar smarkiau. Nes šita Meilė bus su Manimi amžinai. Meilė, bet ne vyras.

Laimingų Naujųjų nuo Manęs - laimingesnės nei bet kada anksčiau.

Indrė

Manyje tik Meilė! Ir Neapykanta, aišku...

Nusidanginau 3427 kilometrus nuo namų, kad galiausiai suvokčiau, jog Mano ieškojimai toli gražu netelpa erdvėje.

Kad ir ką čia beparašyčiau - tai bus beprasmybė. Nes nėra žodžių, kuriais galėčiau apsakyti tai, ką išgyvenau ar išgyvenu. Tai neįtikėtina ir neįkainojama, esu dėkinga Likimui už šitą dovaną. Visada žinojau, kad galiu, kad esu, bet kad šitaip - viešpatie, jeigu esi, tai akivaizdu, jog Aš Tavo numylėtinė be jokių klausimų!

Mano emocijų spektras neišmatuojamas jokiais matais, Mano patirtys tokios įvairios, jog net nenoriu jų sumenkinti beverčiais žodžiais. Aš GYVENU. O kai Gyveni, nėra žodžių tam apsakyti. Laukiu kada grįšiu namo - nes tik ten Mano mintys stos į vietas ir rasiu tinkamus žodžius.

Iki to - niekada nesigailėjau ir nesigailėsiu nieko, ką padariau!!!!

Šildausi !

Piktdžiugiškai kvatoju stebėdama draugų ir pažįstamų nuotraukas, kuriose vis labiau rudenėjantys orai ir aprėdai. Cha cha cha, nes Aš Gyvenu tokioje karštoje Vasaroje, kokios Lietuvoje šiemet nelabai ir turėjome.

Toli nuo namų - toli nuo Savęs. Čia Aš tikrai nebe Aš. Arba kaip tik Aš, tik dar padauginta iš keturių ir kvadratu pakelta Mano versija.

Pirmoji savaitė svečioje šalyje pralėkė siurealiu greičiu - rodos, ką tik lipau iš lėktuvo, o išties jau ir naujuose namuose, ir naujame mieste apsiprasti spėjau. Akivaizdu, kad pusmetis pralėks nė nepastebėtas ir skrisdama namo galvosiu ar tik visa tai nebuvo sapnas.

Man vis dar reikia priprasti prie to, kas grįžusi iš mokslų turiu pamiegoti pietų miegelio tam, kad naktį galėčiau gyventi ispanišku ritmu - t.y. baliavoti iki paryčių, o vos kelias valandas numigusi keltis ir kuo žvaliausia leistis į naujos dienos naujus nuotykius!

Sakau baliavoti, o ne lėbauti, kaip Man įprasta, kadangi viskas čia visai kitaip. Mano Ispanija, dievinu Tave pirmiausia už tai, kad įtikinai, jog įmanoma ir kitaip linksmintis :D Tačiau tai nieko nereiškia ir vistiek važiuosiu į Ibizą, nes gali lėbautoją ištraukti iš lėbavimų, bet ne lėbavimus iš lėbautojos!

Beje, išvykau tikėdamasi atsikratyti jausmo, jog visi įvykiai ir sprendimai turi būti nulemti Mano pageidavimų. Deja, kuo toliau, tuo labiau ima rodytis, kad ir Žemė sukasi aplink Mane, o ne Saulę. Didybės Manija, susireikšminimas. Ir kaip gi to atsikratyti?.....

Niekaip ! :*

Bitchy Blue.


P.S. Keisčiausias nutikimas ever - Mano dabarties ir praeities sankirta pasąmonėje padovanojo Man psichodeliškiausią vaizdinį, kokį tik begaliu įsivaizduoti. Susapnavau Savo Mylimiausią Vyrą klausiantį Manęs kodėl Aš taip elgiuosi :D

Beveik ir Pabaiga...

Penkios naktys Savo lovoj, penki rytai Savo virtuvėje ir penki vakarai Savo svetainėje. Tiek Man teliko, o kuo bus užpildytos dienos - kaip visada nežinia. Aš ir nekantrauju, ir nerimauju. Vis dėlto, jeigu dabar galėčiau Sau leisti persigalvoti, nė už ką nič nieko nekeisčiau! Akivaizdu, kad laukia geriausias Gyvenimo laikotarpis.

Tetrokštu vieno - kuo įvairesnių patirčių. Lėbauti ir reivinti iki nukritimo Man puikiai sekasi ir čia, megzti naujas pažintis ir suvedžioti įdomiausius vyrus - taip pat. Todėl noriu, kad Manosios ispaniškosios patirtys kuo mažiau primintų šitas kasdienines. Nėra net menkiausios abejonės, kad iš šitų mainų pasiimsiu absoliučiai viską, ką bus įmanoma pasiimti, nes viskas arba nieko politika keliauja su Manimi visur!


Iki pasimatymų.

Visus atsakymus į Savo klausimus radau Tavy.

Ir tai yra geriausia, ką esu atradusi vyriškos lyties asmenyje.

Nors puikiai leidžiu paskutines Savo savaites Lietuvoje, širdy kažkoks liūdesiukas vis dėlto gyvena. Gal dėl dvejonių, gal dėl nenumaldomai artėjančių pokyčių, o gal dėl nežinomybės ir jaudulio. To tokio velniškai teigiamo ir pozityvaus.

Naktimis miegu beprotiškai blogai, galima sakyti, kad nemiegu iš viso. Akių negaliu sumerkti, nes nenustygstu vietoje. Mano norai nėra tenkinami čia ir dabar. Aš priversta laukti, kentėti, o Man tai šitaip svetima!

Perspėji, kad sužavėsi ir dingsi, Aš tuo nė kiek neabejočiau, jei tik laikas ir aiškiausias deadline'as nebūtų Mano sąjungininkai. Matai kaip kasdien vis labiau einu iš proto ir negaliu ramiai sėdėti šalia Tavęs, o atsisveikindamas tepabučiuoji Man skruostą.

Man sunku apsispręsti, ko noriu ir nesupainioti norų su paikomis užgaidomis. Nekenčiu vyrų buvimo po Mano stogu, net jei vyras, tai tėvas ar M kavalierius. Mane fiziškai slegia testosteronas namų aplinkoje. Nežinau kaip gyvensiu su vyrais. Neįsivaizduoju.

Dabar taip noriu džino su toniku ir cigaretės, kad galėčiau nužudyt, bet susiruošti ir visą tai gauti mieste - pernelyg didelė auka! Aš alkoholikė, rūkorė, sekso vergė, apsirijėlė ir Man negėda to pripažinti. Vienu žodžiu - hedonistė iki plaukų šaknų. Ir išgraužkit, pasakysiu, Jūsų žmona tikrai nebūsiu, Mielasis.

Bitchy Blue. 

"O kam savas, jeigu gerai ir svetimas?"

Iš karto perspėju, kad Mano blog'ą turėtų liautis skaityti visos moterys, turinčios mylimus vyrus IR iliuzijų, kad jie nėra, niekad nebuvo ir niekad  nebus neištikimi.

Socialinio eksperimento sumetimais nutariau pakariauti kitame fronte ir labai puikiai sekasi. Liūdniausia nebent tai, kad vos tik pasidedi moralę į krištolinę dėžutę, ji išnyksta. Negrįžtamai.

Kaip ten bebūtų - Už mūsų vyrus ir vaikinus. Tegul jie niekad nesusitinka!

Svarbu laiku pabėgti užnugary palikus griuvėsius, ašaras ir susuktas galvas. Karma tikiu - todėl ir atlieku jos darbą.

Tomorrow can (not) wait

ĮRAŠO NEREDAGUOSIU IR GRAMATINIŲ KLAIDŲ NETAISYSIU - KOKIA BŪSENA, TOKS IR TEKSTAS.


Noriu, kad saulei pakilus išeitum. Išeitum tyliai, nepažadindamas Manęs, palikdamas tik šiltas paklodes ir savo kvepalų aromatą, dėmes patalynėje ir savo galvos įspaudą pagalvėje. Jokių raštelių, jokių kupiūrų ant stalelio prie lovos, jokių nebylių bučinių į kaktą atsisveikinimui, jokių plaukų paglostymų prieš išeinant.

Kaip sunku viso to norėti, kai turiu išleisti tave pro duris, prieš tai pakvietusi pro jas užeiti. Tai virsta buitimi, o Aš žvelgiu į tai kaip į būties praskaidrinimą. Meluoju Sau, leidžiuosi apgautinėjama, pasiduodu apgaudinėjimo avantiūrai. Puolu žemiau dugno, o vėliau klausiu ir stebiuosi - iš kur ta savigrauža?

Apsilankau vietose, kuriose nesilankyčiau net verčiama, o dabar pati inicijuoju susitikimus tapsiausiose užuovėjose. Pabučiuosiu tavo lūpų kamputį, nors mūsų niekas nemato, net negalėtų pamatyti, nes kilometro spinduliu aplink mus nėra žmonių. Jaučiuosi apsivogusi. Man to nereikia, Mano kūnas fiziškai atmeta tavo buvimą šalia.

Prievartaujuosi. Taip neįprasta ir taip gundo. Aš ne Aš, Manęs net nėra, kai mes kartu. Grįžtu, nors nenoriu - ilgesingai žvelgiu į tolį ir suvoku, kiek daug Manęs dar laukia, tu sakai, kad sutiksiu visus, kuriuos trokštu sutikti, net ir tuos, kurių nebesitikiu sutikti. Netikiu, bet pritardama palinksiu. Nes Man patinka tavo kvapas ir suvokimas, kad viskas taip laikina.

Iškankinta to iki siaubo apibrėžto laikinumo Aš bijau net mirksėti, kai tu šalia. Nes atsimerkus viskas gali būti pasibaigę, galiu sėdėti taip, kaip sėdėjau visą Savo Gyvenimą - viena, su Savo Vienatve. Praradusi kontrolę - ne tik mudviejų ryšio, Savo būties - taip pat.

Noriu, kad saulei  pakilus išeitum. Noriu, kad saulė vis dėlto pakiltų. Rytas turėjo išsklaidyti nakties magiją. Taip viskas ir turėjo pasibaigti.

Ir iš kur gi ta neblėstanti, amžina Meilė tęsiniams?...

Bitchy Blue. 

TOO LATE TO DIE YOUNG

Dabar pirmą kartą Gyvenimą drąsiai, užtikrintai, be lašo dvejonės galiu pripažinti, kad PERSISOTINAU. Viskuo! Malonumais, lengvabūdiškumu, laisve, nepriklausomybe, jaunyste, nutrūktgalviškumu. Viskuo, kuo iki šiol taip sėkmingai gyvenau. Su labai dramatiškomis pertraukomis, žinoma. Niekam ne paslaptis.

Sąžinę graužia, kad jos negraužia, o verkti vistiek norisi, nes šitiek kartų Sau kartojusi, kad Man niekada nebus gana, pamiršau tą auksinę taisyklę niekada nesakyti niekada. Laikas, rodos, toks apibrėžtas ir toks aiškus dalykas, o net ir jis sugeba nustebinti.

Žmonės nežino ko nori. Aš nežinau ko noriu. O dar turint omeny, kad dažniau patiriu būtent gavimo tragediją, o ne priešingai - netekties. Taip keista pasidarė suvokti, kad neįsivaizduoju Savo Gyvenimo be tų žmonių, nors anksčiau neįsvaizdavau jo su jais.

Kokias dvasines kančias sukelia tavo paties sukeltas svetimas skausmas, kuriuo dangstai savąjį. Gali pravirkdyti brangiausią artimą, kad tik nereikėtų pripažinti kaltės ir absurdiškiausios nuodėmės. Atsiprašyti liežuvis neapsiverčia, todėl lauki, kol laikas padarys stebuklą.

Kiek galima tūnoti neigimo stadijoje, kiek ilgai galima neprisipažinti griaunant svetimas laimes vien todėl, kad kažkada tau pačiai nepasisekė, kad laikas ir vieta buvo netinkami. Kiek sudaužytų širdžių, suniokotų santykių ir suluošintų lemčių dar prireiks, kad Aš atsimerkčiau?


Bitchy Blue. 

Aktualijos

Po pernykštės vasaros, kai buvo peržengtos visos įmanomos ribos ir viršytos bet kokios galimybės, maniau, kad ši vasara bus kitokia. Normali. Rami. Deja...
Liaudies išmintis byloja, kad Gražytei proto nepapisi ir dar dainuoja "if it's normal, it's not for me". Kažkaip nebeslegia Manęs Mano amoralumas, leidžiu Sau viską, rėkiu, kad rytojus gali palaukti ir jis išties palaukia. Visada visada.

Visi nukrypimai, paklydimai ir nusirovimai būtų absoliučiai išvengiami, jei tik nebūtų būtini. Vakarėlį pradėti ketvirtadienį, vargais negalais baigti pirmadienį - prisiminti tik tai, ką malonu, iš atminties ištrinti viską, kas glumina. Tris paras "Sūpynėse" suptis virš dangaus, kūną parveži atgal į Gyvenimą, bet tik ne Sielą, nes koncentracijos problemos primena, ką veikei. Ir dar romanai ! Mano mėgstamiausia veikla Pasaulyje.

Tebedievinu flirtuoti su gražiais vyrais, vesti juos iš kantrybės, kartais rimtai suklupti ir pasiguldyti į patalus absoliutų prasčioką, truputį išprotėti, vėliau vėl grįžti į vėžes, užmegzti amoraliausią įmanomą ryšį, graužtis dėl to, kad sąžinė nė kiek negraužia, atsiduoti malonumams ir svaigti nuo Gyvenimo žavesio ir absurdiškumo.

"Susitikimas su Tavimi rytoj man prilygtų šuoliui nuo TV bokšto BE gumos", bet kai pradedi svarstyti, tai.... verta. Ir šoki žemyn galva į aistringiausius nuotykius, nes geriau degti pragare, bet jausti, kad gyveni, nei kulniuoti į rojų nuleidus galvą.

Pastaruoju metu dažnai susimąstau apie pomirtinį Gyvenimą. Tiesiog girdžiu Pragare gaudžiančius varpus ir tiesiamų raudonų kilimų šiurenimą. Išvažiavau trenkta, grįžau dar trenktesnė. Dabar jau net nebereikia kartoti "no judging", nes visi Mano akyse perskaito, kad Man nusispjauti.

Paskutiniai mėnesiai Marijos Žemėje ir tada - į šiltą vietelę, kur artimiausią pusmetį mėgausiuosi tuo pačiu, kuo mėgaujuosi ir čia, tik daug stipriau. Visokios mintys aplanko, o keisčiausia, kad nė kiek nesibaiminu to gresiančio ilgesio.

Another days turns into night ir... Mano Mylimiausias Vyre, Aš noriu verkti iš to begalinio liūdesio... Nebeliko Tavęs Mano širdy. Aš užkrušau Tavo paliktą tuštumą... Bet ašaroti - seniai nebe Mano stilius.

Kalbu tik kai nebėra ką pasakyti, o kai yra - demonstruoju mėgstamiausią Savo kūno dalį šią vasarą. Praktiškai visus neeilinius lėbavimus dedikuoju Savo užpakaliui, nes pastaruoju metu labai jau daug durų ir vartų jis Man atvėrė. Užvėrė, tiesa, irgi nemažai. Kadangi jau tiesiog tradicija tapo karts nuo karto pasidemonstruoti čia, šventa pareiga laikau ir šįkart pasirodyt.

Gerai gyvenu. Įdomiai. Kaip visada.

Bitchy Blue. 

Kas vakar buvo neįtikėtina, Rytoj bus neišvengiamybė.

Mano kūnas sėdi paskutinėse šio semestro paskaitose ir seminaruose, atsiskaitinėja paskutinius darbus prieš egzaminų sesiją, daugiau nei pusę paros per parą praleidžia bibliotekoje rašydamas kursinį, bet Mano Siela....

Mano Siela guli smėlėtam paplūdimy, deginasi, geria mimozas su ledukais, mylisi su įdegusiais vyrais, šoka pagal užvedančią muziką, skaito grožinę literatūrą ir ja mėgaujasi, o ne nagrinėja jos viršelius!!!

Paradoksalu - visada maniau, kad nėra nieko geresnio už viengungės gyvenimą - vaikštai po namus nuoga, niekas nekuičia Tavo tvarkos, nekomentuoju betvarkės... Niekad neįsivaizdavau, kad toks gyvenimas labiau reiškia kritimą į lovą ir miegą be gyvybės ženklų iki žadintuvas pažadina ir iš vieno košmaro perkelia į kitą.... Taip ir gyvenu.

Bet greitai viskas baigsis. O tada!!! Svajonės susigūš, kai pamatys, kaip stipriai realybė jas pranoko.


Bitchy Blue. 

Ryto filosofijos

Juk nepyksti ant žolės todėl, kad ji žalia, o ant šampano - nes rytais nuo jo skauda galvą. Nesipiktini, kad tobulo grožio aukštakulniai yra tokie sky high, kad po pusvalandžio vaikščiojimo nebejauti kojų. Nemeti žiūrėti mėgstamo serialo todėl, kad jo serijos pernelyg trumpos. Neišmeti fantastiškos suknelės, nors ir žinai, kad jau niekad jos nebeapsirengsi.

Jei nepyksti ant manikiūro, kad jis išlieka nepriekaištingas trumpiau, nei norėtųsi, tai kodėl turėtum pykti ant vyro dėl to, kad jis - mulkis?

Visas Gyvenimas susideda iš neišvengiamybių ir duotybių, kurių ignoravimas ar neigimas atneša tik žalos ir nusivylimų. Tad kam myžti prieš vėją, jei gali pasistatyti malūną?

Jau greitai viskas bus nuostabu. Dar nuostabiau, nei galima būtų susapnuoti.


Laukimas kartais teikia daugiau džiaugsmo, nei rezultatas. Už tai ir išgersiu.

Bitchy Blue. 

Vieno karto negana. Penkių irgi.

Liaudies išmintis byloja, kad Gražytei proto nepapisi. Taip pat, kad kas greitai prasideda, dar greičiau ir pasibaigia. Nepamirškime ir tos - nešik ten, kur valgai, pridėkime dar nesidulkink ten, kur miegi. Neįmanoma nesutikti, kai Savo užpakaliu įsitikini viskuo ir dar prieš savo pačios valią. Bet apie viską nuo pradžių.

Beigbederis rašė, kad meilė trunka tris metus; Luci jaunystėje nuolat kartojo, kad tikra Meilė - amžina; paauglystės metais įtikėjau, kad Meilė Man netinka prie veido, vėliau - kad tinka, bet savimeilė; po fiasco su Vikingu svarsčiau, kad Meilė išties yra "skausminga, beprasmė ir pervertinta", kaip sakė kažkuris seksualus vampyras iš serialų; dar būta momentų, kai būdavau įsimylėjusi svetimas Meilės istorijas iš filmų, romanų, Gyvenimo; šiandien gi vėl Meilė sugrįžusi į Mano mintis, nes reikia juk persprasti tą įsimylėjimo būseną, kurioje niurkdžiausi pastarasias dvi savaites!

Būtent, įsimylėjimas. Labai panašu į girtumą. Sąmoningai to lyg ir nesieki, bet žinai, kad jei nesustosi, jis ateis. O kartu - ir euforija, ir nepaaiškinamos šypsenos, ir neadekvatūs poelgiai, ir Gyvenimas pasidaro gražus. Bet tada promilės išgaruoja, emocijos išsivėdina ir lieka tik galvos skausmas su moralkių prieskoniu. Žinoma, šitas scenarijus galioja tik tuo atveju, jeigu varei pagal "viskas arba nieko" programą, o Aš, kaip žinia, kitokio režimo Savo egzistencijoje net ir nepripažįstu...

Mano numylėtoji Lana savo naujausioje dainoje keri įstabiomis lūpomis ir hipnotizuojančia Sirenos giesme, kurios tekstas virkdo Mane, bet tai nė kiek negelbsti "replay" mygtuko nuo nuolatinio prievartavimo!

"Dear Lord,
when I get to Heaven, please let me bring my man."

Kaip gaila, kad nei dievu tikiu, nei į rojų eisiu, nei turiu vyrą, kuris būtų vertas su Manimi eiti toliau nei iki artimiausio baro. Kaip graudu, kaip dramatiška, kaip tragiška. Įsileisk vyrą į Savo mintis, į Savo lovą ir jau gali su popkornais stebėtis savigraužos kamuojama Savimi veidrodyje. Aš sakau, kad Man nieko negaila ir Man tikrai nieko negaila, bet pykina nuo fakto, kad niekada nesulaukiu dramatiškų atsisveikinimų ir audringų paskutinių naktų. Kodėl?!

Will you still love me when I got nothing, but my aching soul - tai štai atsakymas yra ne. Nelemta Man mylėti, nors vienas Mano brangus draugas mėgina Mane įtikinti, jog viskas tik dėl to, kad Aš bloga lovoje! Šiaip tai beveik norisi sutikti :D

Bitchy Blue. 

Aš gyva ir Man jau 21!!!!!

Man sako: "Indre, kodėl jau mėnesį tyli, kodėl nieko nerašai???"

Nes Mano Gyvenimas dabar - kaip dramatiškiausio siužeto psichodelinis filmas, Aš gyvenu kažkokiam transcendentiniam laike ir nežinia kokioje realybėje, Dievas mato - to dar nebuvo!

Žaidžiu žaidimėlius, suvedžiojus tuos, kurie už žingsnio, o drauge ir tuos už šimtų kilometrų, net tuos, kurių akyse neregėjau, galiausiai išsilaisvinu iš visų pančių ir bebaigdama vakarėlį šeštą valandą ryto Vilniaus gatvės viduryje bučiuojuosi su prieš keturias minutes sutiktu nepažįstamuoju, nes ta nakties magija yra stipriausias dalykas, o pilnaties įtaka Man - neišmatuojama.

Aš visiškai atsiduodu malonumams, Gyvenu taip, tarsi rytojus gali palaukti, darau tik tai, kas teikia malonumą, žavi, džiugina, stebina, glosto savimeilę ir širdį. Mėgaujuosi. Tas mėgavimasis Mane privedė prie to, kad šiandien dukart važiavau į ligoninę, gimtadienio proga gavau keletą ampolių į užpakaliuką, bet Gyvastis ir vėlei teka Mano venose!

Taip, Aš neturiu kontrolės, taip Aš kraštutinumų Karalienė, taip, nepalieku abejingų - viskas arba nieko, besąlygiška Meilė arba drastiška Neapykanta, bet tik vieno noriu - tegul niekas nesikeičia į blogą. Galų gale, tegul dar bent keletą metų iš viso niekas nesikeičia. Myliu, esu mylima ir daugiau nieko nereikia. Pilnatvė.

Jaučiu tą nenumaldomai artėjantį persisotinimą, bet gerai žinau kaip nuo to gydytis - badas ir abstinencija įžiebs šviesą tunelio gale, nors šiuo metu galbūt tai atrodo neįmanoma. Kai artimiausi draugai dainuoja "su gimimo diena" ir su gražiausiu pasaulyje tortu įvirsta į Mano miegamąjį, Aš dulkinuosi su vyru, kurį reikia arba išmesti, arba vesti. Bet apsispręsti reiks tikrai ne šiąnakt.

Labanakt, Sekmadieni Pt. XV

Įpročius keičia nebylus liūdesys ir ilgėjimasis, nejaukius rytus keičia vienišos naktys, netramdomą siautulį - spengianti tyla ir šventa ramybė. Antravertus, ten, kur anksčiau karaliavo dvejonės ir abejingumas, šiandien viešpatauja užtikrintas konkretumas. Kažką aukoji, kad gautum dar daugiau. Ir sunkiai sekasi pasverti, nes Manosios Temidės akys ne tik, kad neužrištos - jos plačiai atmerktos ir žvelgia geidulių pusėn!

Neprisimenu nieko, kas nevertas prisiminimo, tačiau pradedu atprasti nuo neigimo. Vis dažniau pritrūkstu žodžių vidinėms būsenoms ir išgyvenimams apsakyti. Tik todėl, kad viskas dar labai nauja, labai neįprasta ir prireiks laiko su tuo susigyventi.

Švenčiu Gyvenimą! Būtent taip, kaip privalu jį švęsti - priimant viską, kas yra aplink kaip duotybę, o į Save įsileidžiant tik tai, kas nestabdo tobulėjimo, nesiaurina pasaulėžiūros ir neprieštarauja įsitikinimams. Būtent pastaruosius dabar laikau brangesniais už briliantus - jų aštrios briaunos pernelyg vertingos, kad būtų sulygintos!

Nepaisant visko Aš neprarandu vilties kadanors pasimėgauti įprastais žemiškais malonumais su paprastais žemiškais prasčiokais, kuriems svetimos Mano erezijos ir kartais labai nelaiku pasireiškiantis perfekcionizmas. "Viskas arba nieko" korta šįkart nebus nei paskutinė, nei lemtinga.

"Terrible as was what the world did to me, what I did to myself was far more terrible still."

Oscar Wilde "De Profundis"

O Aš tikrai esu pati pikčiausiai priešė. Savęs pačios - taip pat.

Bitchy Blue.

Praėjusio Rudens šizofrenijos šį Pavasarį

Po metus laiko trukusių plaukų eksperimentų ir absurdiškų žaidimėlių šiandien pagaliau galiu pakelti taurę už galutinį natūralios spalvos susigrąžinimą be menkiausių blondiniškumo šešėlių. Lengviau atsikvėpiau prisiminusi, kad vis dėlto turiu sveikus plaukus, o ne pakulas primenančias šiurenas! Lai naujas etapas prasideda. 

Galbūt šis atsisveikinimas, o gal pavasarėjantys saulės spinduliai privertė atsiversti 2011ųjų kalendorių, kuriame radau, o varge! - odę Meilei ar kam, nežinau. Trokštu pasidalinti!

2011-09-12 Pirmadienis 13:25

Nenoriu, kad Mane įsimylėtum, noriu tapti oru, kuriuo kvėpuoji;
Aš turiu būti pirmas ir paskutinis Tavo vandens gurkšnis,
atodūsis, rytinė kava ir vidurnaktinis šampanas.
Noriu, kad gyventum Mane, kad Aš būčiau Tavo amžinas apsėdimas,
vienintelis troškimas, paskutinis ištartas žodis;
Įstatymas, už kurio nesilaikymą baudžiama mirtimi,
Aš noriu užvaldyti Tavo mintis ir sapnus;
Tapti Tavo troškimų ir svajonių valdove,
Mudviejų Visatos diktatore.
Tavo Lemtimi trokštu būti. Amžinybe.


Didybės manija neapkaltinsi, ne, tikrai ne. Kuklumo įsikūnijimas. Kaip buvau vakar, taip ir šiandien, ir rytoj!

Bitchy Blue. 

Mielasis, alpstu nuo grožio ir žavesio !

Atgimimas!

Ne pavasaris, ne - į lauką išeinu ir sniego pusnis matau. Renesansas! Viskas taip pat tik viskas kitaip. Kaip tas sukrečiančiai patrauklus vestuvinis įžadas - Šiandien nepasikeitė niekas. Šiandien pasikeitė viskas.
Ir taip tikrai yra. Kvėpuoju pilna krūtine ir šypsausi, nes... viskas tikrai pagal planą - taip, kaip ir mėgstu!

Atsiveriu pokyčiams ir galimybėms, o tada baigiasi ieškojimai. Viskas savaime stoja į vietas, drauge ir suvokimas, kad ne rezultatuose, o procese visas džiaugsmas. "Išgraužkit, pasakysiu, Jūsų / žmona tikrai nebūsiu" - jeigu mokėsit su intonacija tai perskaityti, suprasit visą čia slypinčią ironiją.

Pamirštus dalykus atrandu iš naujo. Pirmą kartą Gyvenime turiu absoliučiai visą Oscaro Wilde'o kūrybą - štai ką reiškia naujosios technologijos senamadiškos Damos gyvenime! Bet popieriaus tas kindle'as nepakeis, oj ne! Visata išklausė Mano norus ir atsiuntė naują obsesiją - Mindaugo Jankausko kūrybą. Po apsilankymo parodos atidaryme pabundu ir užmiegu su Jo paveikslų vaizdiniais!

Iš laimės mirčiau, jei šis grožis puoštų Mano sieną!

 

Viskas labai gerai, Mielasis! Dar aiškiau, kai išgirsti !

It's not about giving up. It's about letting go!

Bitchy Blue

Keista iki begalybės

Tebekartoju, kad Man priklauso viso Pasaulio laikas, nors įrašai kalendoriuje, priminimai telefone, kiekviena pakampė apklijuota post-it lapeliais su darbų sąrašais sako visai ką kita. Kaip ir daugelis, profesionaliai atidedu pareigas neregėtai negirdėtai neribotiems terminams ir mėgaujuosi turimomis privilegijomis. Kartais darosi baugu, kad visai nesiruošiu Gyvenimui - tam tikram, nesuvaidintam, kai vadovaujiesi 'kaip pasiklosi, taip išmiegosi' taisykle.

Bet juk vieniems šie dalykai ateina anksčiau, kitiems - neateina...

Darau išvadą, kai jeigu iš moralinių pagirių neišvaduoja cigaretė, tai gal tada išvaduos kailiniai. Bet jeigu neišvaduoja kailiniai ir cigaretė, - padėtis be išeities. Pradedu galvoti, kad gyventi harmonijoje - ne taip žavu, kaip anksčiau maniau. Vis dėlto, kraštutinumai buvo, yra ir bus Mano stichija.

Nes jeigu nedaryt, tai nedaryt iš viso, nė piršto nejudint! Bet jei jau pasiryžti ir kažko imtis, tai tegul viskas aplink sudreba ir stoja į vietas. Kaip buvo pradžioje, taip ir per amžius. Savo Biblijos studijų dar nebaigiau, nė neįpusėjau, bet tikrai žinau, kad tai toli gražu nėra viso Gyvenimo studijos, kaip tai mėgsta pabrėžti evangelikai. Asmeninį ryšį su Dievu esu užmezgusi jau labai seniai, dabar tik prireikė susidėlioti štrichus, kad tiksliau žinočiau kur yra Mano nuomonė, o kur - Dievo.

Vienuolės abito nesirengsiu, ne - nebent kitam Gyvenime, bet gal kada pamokslą vieną kitą ir paskaitysiu, haha! Kas galėjo pamanyti, kad ant didžiulės dienoraščių krūvos prie lovos atguls visų laikų tobuliausias literatūrinis šedevras, neapleidžiantis topų viršūnių jau ištisus šimtmečius, neprarandantis aktualumo jokiomis aplinkybėmis, jokiais laikais.

 Jeigu mokytis, tai iš geriausių!

Bitchy Blue.

Moters dienos proga išplausiu grindis ir nušluostysiu dulkes nuo fotografijų rėmelių - tuo pačiu mintyse melsiu Likimo, kad atsiųstų vyrą, kuris namų ruoša užsiimtų kol Aš gerčiau margaritas besilakuodama kojų nagus!

Taigi ilgasis savaitgalis.