Aktualijos

Po pernykštės vasaros, kai buvo peržengtos visos įmanomos ribos ir viršytos bet kokios galimybės, maniau, kad ši vasara bus kitokia. Normali. Rami. Deja...
Liaudies išmintis byloja, kad Gražytei proto nepapisi ir dar dainuoja "if it's normal, it's not for me". Kažkaip nebeslegia Manęs Mano amoralumas, leidžiu Sau viską, rėkiu, kad rytojus gali palaukti ir jis išties palaukia. Visada visada.

Visi nukrypimai, paklydimai ir nusirovimai būtų absoliučiai išvengiami, jei tik nebūtų būtini. Vakarėlį pradėti ketvirtadienį, vargais negalais baigti pirmadienį - prisiminti tik tai, ką malonu, iš atminties ištrinti viską, kas glumina. Tris paras "Sūpynėse" suptis virš dangaus, kūną parveži atgal į Gyvenimą, bet tik ne Sielą, nes koncentracijos problemos primena, ką veikei. Ir dar romanai ! Mano mėgstamiausia veikla Pasaulyje.

Tebedievinu flirtuoti su gražiais vyrais, vesti juos iš kantrybės, kartais rimtai suklupti ir pasiguldyti į patalus absoliutų prasčioką, truputį išprotėti, vėliau vėl grįžti į vėžes, užmegzti amoraliausią įmanomą ryšį, graužtis dėl to, kad sąžinė nė kiek negraužia, atsiduoti malonumams ir svaigti nuo Gyvenimo žavesio ir absurdiškumo.

"Susitikimas su Tavimi rytoj man prilygtų šuoliui nuo TV bokšto BE gumos", bet kai pradedi svarstyti, tai.... verta. Ir šoki žemyn galva į aistringiausius nuotykius, nes geriau degti pragare, bet jausti, kad gyveni, nei kulniuoti į rojų nuleidus galvą.

Pastaruoju metu dažnai susimąstau apie pomirtinį Gyvenimą. Tiesiog girdžiu Pragare gaudžiančius varpus ir tiesiamų raudonų kilimų šiurenimą. Išvažiavau trenkta, grįžau dar trenktesnė. Dabar jau net nebereikia kartoti "no judging", nes visi Mano akyse perskaito, kad Man nusispjauti.

Paskutiniai mėnesiai Marijos Žemėje ir tada - į šiltą vietelę, kur artimiausią pusmetį mėgausiuosi tuo pačiu, kuo mėgaujuosi ir čia, tik daug stipriau. Visokios mintys aplanko, o keisčiausia, kad nė kiek nesibaiminu to gresiančio ilgesio.

Another days turns into night ir... Mano Mylimiausias Vyre, Aš noriu verkti iš to begalinio liūdesio... Nebeliko Tavęs Mano širdy. Aš užkrušau Tavo paliktą tuštumą... Bet ašaroti - seniai nebe Mano stilius.

Kalbu tik kai nebėra ką pasakyti, o kai yra - demonstruoju mėgstamiausią Savo kūno dalį šią vasarą. Praktiškai visus neeilinius lėbavimus dedikuoju Savo užpakaliui, nes pastaruoju metu labai jau daug durų ir vartų jis Man atvėrė. Užvėrė, tiesa, irgi nemažai. Kadangi jau tiesiog tradicija tapo karts nuo karto pasidemonstruoti čia, šventa pareiga laikau ir šįkart pasirodyt.

Gerai gyvenu. Įdomiai. Kaip visada.

Bitchy Blue.