Dabar pirmą kartą Gyvenimą drąsiai, užtikrintai, be lašo dvejonės galiu pripažinti, kad PERSISOTINAU. Viskuo! Malonumais, lengvabūdiškumu, laisve, nepriklausomybe, jaunyste, nutrūktgalviškumu. Viskuo, kuo iki šiol taip sėkmingai gyvenau. Su labai dramatiškomis pertraukomis, žinoma. Niekam ne paslaptis.
Sąžinę graužia, kad jos negraužia, o verkti vistiek norisi, nes šitiek kartų Sau kartojusi, kad Man niekada nebus gana, pamiršau tą auksinę taisyklę niekada nesakyti niekada. Laikas, rodos, toks apibrėžtas ir toks aiškus dalykas, o net ir jis sugeba nustebinti.
Žmonės nežino ko nori. Aš nežinau ko noriu. O dar turint omeny, kad dažniau patiriu būtent gavimo tragediją, o ne priešingai - netekties. Taip keista pasidarė suvokti, kad neįsivaizduoju Savo Gyvenimo be tų žmonių, nors anksčiau neįsvaizdavau jo su jais.
Kokias dvasines kančias sukelia tavo paties sukeltas svetimas skausmas, kuriuo dangstai savąjį. Gali pravirkdyti brangiausią artimą, kad tik nereikėtų pripažinti kaltės ir absurdiškiausios nuodėmės. Atsiprašyti liežuvis neapsiverčia, todėl lauki, kol laikas padarys stebuklą.
Kiek galima tūnoti neigimo stadijoje, kiek ilgai galima neprisipažinti griaunant svetimas laimes vien todėl, kad kažkada tau pačiai nepasisekė, kad laikas ir vieta buvo netinkami. Kiek sudaužytų širdžių, suniokotų santykių ir suluošintų lemčių dar prireiks, kad Aš atsimerkčiau?
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą