Tomorrow can (not) wait

ĮRAŠO NEREDAGUOSIU IR GRAMATINIŲ KLAIDŲ NETAISYSIU - KOKIA BŪSENA, TOKS IR TEKSTAS.


Noriu, kad saulei pakilus išeitum. Išeitum tyliai, nepažadindamas Manęs, palikdamas tik šiltas paklodes ir savo kvepalų aromatą, dėmes patalynėje ir savo galvos įspaudą pagalvėje. Jokių raštelių, jokių kupiūrų ant stalelio prie lovos, jokių nebylių bučinių į kaktą atsisveikinimui, jokių plaukų paglostymų prieš išeinant.

Kaip sunku viso to norėti, kai turiu išleisti tave pro duris, prieš tai pakvietusi pro jas užeiti. Tai virsta buitimi, o Aš žvelgiu į tai kaip į būties praskaidrinimą. Meluoju Sau, leidžiuosi apgautinėjama, pasiduodu apgaudinėjimo avantiūrai. Puolu žemiau dugno, o vėliau klausiu ir stebiuosi - iš kur ta savigrauža?

Apsilankau vietose, kuriose nesilankyčiau net verčiama, o dabar pati inicijuoju susitikimus tapsiausiose užuovėjose. Pabučiuosiu tavo lūpų kamputį, nors mūsų niekas nemato, net negalėtų pamatyti, nes kilometro spinduliu aplink mus nėra žmonių. Jaučiuosi apsivogusi. Man to nereikia, Mano kūnas fiziškai atmeta tavo buvimą šalia.

Prievartaujuosi. Taip neįprasta ir taip gundo. Aš ne Aš, Manęs net nėra, kai mes kartu. Grįžtu, nors nenoriu - ilgesingai žvelgiu į tolį ir suvoku, kiek daug Manęs dar laukia, tu sakai, kad sutiksiu visus, kuriuos trokštu sutikti, net ir tuos, kurių nebesitikiu sutikti. Netikiu, bet pritardama palinksiu. Nes Man patinka tavo kvapas ir suvokimas, kad viskas taip laikina.

Iškankinta to iki siaubo apibrėžto laikinumo Aš bijau net mirksėti, kai tu šalia. Nes atsimerkus viskas gali būti pasibaigę, galiu sėdėti taip, kaip sėdėjau visą Savo Gyvenimą - viena, su Savo Vienatve. Praradusi kontrolę - ne tik mudviejų ryšio, Savo būties - taip pat.

Noriu, kad saulei  pakilus išeitum. Noriu, kad saulė vis dėlto pakiltų. Rytas turėjo išsklaidyti nakties magiją. Taip viskas ir turėjo pasibaigti.

Ir iš kur gi ta neblėstanti, amžina Meilė tęsiniams?...

Bitchy Blue.