He's just not that into You.

Klausausi tų apverktinų savęs gailėjimųsi, dejavimų, kodėl gi jis neparašo, ką ne taip gi padariau, ar per mažai mylėjau, ar per mažai skyriau dėmesio... Po velnių. Elementari ir aiški realybė - nenori jis tavęs, nenori.

Neduok, Die, žinoma tokią situaciją gyvenime ir nuoširdžiai tikiuosi, kad Man pačiai neteks tokioje atsidurti, bet jokiu būdu negalima prarasti sveiko, blaivaus proto tada, kai reikalai pakrypsta Meilės fronto link.

Na, paliko jis tave pačiam tavo jausmų įkarštį, tai ką dabar daryti? Paverk, pagailėk savęs dieną, dvi - nusišluostyk ašaras, nusipirk naujus batus, išeik su draugėm palėbaut - pradėk naują gyvenimo etapą. Galų gale, susirask kokį nors prašalaitį, kad praskaidrintų nuotaiką ir užpildytų vienatvės valandas. Tik jau nepulk persekioti buvusiojo, kelti pavydo scenas dėl jo naujų merginų, reikšti kažkokias teises į jį. Viskas baigta. Jis ne tavo, o, beje, niekad tokiu ir nebuvo. Jūs buvot kartu, bet ne vienas.

Nepajėgiu įsisąmonint visos tos myliu-noriu-negaliu esmės ir kažkodėl abejoju, ar pavyks Man tai įsisąmoninti pačiai to nepatyrus, bet kiek teko padaryti išvadų stebint veiksmą iš šalies - Damos pasidaro tikros tuščiagalvės, kai kalba eina apie meilę vyrams.

Nesuprantu, iš kur ta idiotiška mintis, kad jeigu jau judu vieną kitą trečią dešimtą kartą tiesiog pasidulkinot, drauge kažkur nuėjot ar pasiglamžėt kokio vakarėlio metu, tai priklausot vienas kitam ir esat kone susituokę. Būti pora - nereiškia būti vienu individu, kurio poreikiai sutampa visais gyvenimo klausimais. Gerai, kol abiems gerai. O kai nors vienas pradeda dusti - prasideda katastrofos.



Ėj, kur ta moteriškoji Mano dalis, kai Jos taip reikia? ;**
Bitchy Blue.