Labanakt, Sekmadieni Pt. VIII

Kažkur toje vienkartinių nosinaičių ir nebaigtų rašyti laiškų, pavirtusių popieriaus gniūžtėmis, krūvoje slepiasi ta būtybė, kurios šitaip pasiilgai. Rašalu ir tekila sulaistyti dienoraščio puslapiai jau nebepasakoja istorijų ir nebesaugo prisiminimų, veikiau jau slepia nuodėmingiausius poelgius. Tik bėda ta, kad Aš nesuinteresuota jų paslėpti.

Viskas taip.. neįprasta. Atrodo tūkstančius kartų kartoti ritualai ir išminti keliai. Išlipi iš taksi, įeini į tamsią patalpą, kurioj griaudi kurtinanti muzika, išgeri viena-antrą-trečią-dešimtą, uždusini pati save savų ir svetimų dūmų debesyse, pamiršti, kas esi, bet ne ko atėjai ir pradedi pati prieš save ožiuotis, kad neišeisi negavusi, ko nori. Ir taškas. Šauktukas!

..bet tu gi pirmą kartą sutiktas! Ir tu ne toks gražus, ne toks aukštas, ne toks kaip nulietas. Ir tu nežinai kaip Mane bučiuoti, kaip glostyti. Ir tu ne taip atsegi suknelę, visiškai ne taip glostai plaukus, ne taip bandai liežuviu sužadint Mano visiškai išblėsusį smalsumą. Tu tiesiog nemoki Manęs mylėti ir su Manim mylėtis. Klausi, ar viskas gerai, ar kas nutiko. NIEKO nenutiko. Ir čia visa bėda. Ar pats išeisi, ar Man iškviesti tau taksi, susirink savo drabužius, nebeliesk Manęs. Išeik ir eik neatsisukdamas.

Nebeklausinėt, ar tai dėl tavo kaltės, neklausk ar dar kada pasimatysim, nenorėk, kad imčiau ant tavęs šaukti, Aš vos tvardausi nepratrūkusi. Aš nenoriu rėkti, nenoriu isterikuoti, nenoriu pasikūkčiodama verkti, noriu kad išeitum. Dabar. Ir kad nebegrįžtum.

Jaučiuosi kaip nusikaltimo įrankis, ant kurio likę pirštų antspaudai. Nei verdantis, nei ledinis vanduo nepajėgus jų panaikinti, Aš rėkiu ir prisidegu cigaretę, vandens lašai laša nuo Mano plaukų, staiga suvokiu verkianti be ašarų ir ta tyla. Visiškai spengianti, rodos, viską aplink naikinanti tyla. Ir nieko nejaučiu. Sekundėlę priversiu Save nustėrti iš baimės, pradedu nerimauti, ar Aš dar gyva. Ar gyva dar, ar Man tik rodosi?!

O rytas išaušo. Kitaip juk ir negalėjo būt.

Bitchy Blue.

Labanakt, Sekmadieni Pt. VII

Kurtinantis motociklo variklio garsas, plaukus taršantis vėjas, vaizdus iškreipiantis greitis ir gležnos moteriškos rankutės apsivijusios tvirtą vyrišką liemenį. Jos kaulėtas skruostas prigludęs prie Jo odine striuke apvilktos nugaros, jei tik Ji bent kiek susikoncentruotų į kvėpavimą, netruktų pajusti odos, benzino, cigarečių, alkoholio ir skutimosi losjono kvapus... Plieno žirgas, kurį jiedu šiuo metu apsižergę, netruks veiksmą perkelti į pusrūsyje įkurtą butą-studiją, kur šios nakties dalyviai galės apsižergti jau vienas kitą. Užrakintos durys atskiria nuo pasaulio du pasimetusius, Savęs ir vienas kito neradusius žmones. Ji vangiai prisidega cigaretę, išlaisvina plaukus iš tvirto kuodo gniaužtų, kad šie galėtų laisvomis bangomis uždengti šios pečius. Tuo tarpu jis vieną po kito ant žemės meta savo drabužius, iš po stalo, atstojančio barą, ištraukia jau n-tąjį tą vakarą butelį Jack'o, pritemdo šviesas ir pagarsina muziką. Nėra principų, kurių užmarštin nenugrūstų norai ir aistros, kaip ir nėra geidulių, kurių patenkint nepadėtų alkoholio upės ir aukštakulniais apautos kojos, sukryžiuotos prie tinkamo baro tinkamą naktį. Kažkodėl nė menkiausia abejonė nešmėkštelėjo, ar visgi teisinga taip elgtis. Ar teisinga apsižergti kitą vyrą, ar teisinga leisti jam vaitoti, duoti jam visapusišką laisvę ir aistros akimirką paraginti jį delnuose gniaužti tavo krūtis, ar teisinga besildulkininant dar maukti ir viskį, rūkyti svetimoj lovoj, ar teisinga vos baigus susirinkti skudurus ir nešdintis iš irštvos, paliekant tą apgailėtiną išduotą padarą jo paties lovoj su dar nusiteikusiu veiksmui, įnagiu, ar teisinga basomis eiti rudenėjančia gatve, rankose neštis batus, tuo pačiu dar mėginti užsidėti apatinius, jausti glitnią drėgną šilumą vidinėse šlaunų pusėse, kviestis taksi ir nežinoti, kokiu adresu. Neteisinga ir teisinga viename. Darai ką nori, kai nori, o atgailauji ir raudoji jau po laiko.

Labanakt, Sekmadieni Pt. VI

Prasčiokų malonumai. Aš visad aplenkiu juos didžiausiu įmanomu lanku... Kol jie galiausiai privilioja Mane savo menkavertiškumu, laikinumu, prieinamumu.

Viliokliškai šypsausi ir žaibuoju žydromis akimis, spinduliuoju aroganciją ir pasipūtimą tol, kol visą manieringumą nusiplaunu vis stiprėjančiais kokteiliais. Nesuskaičiuojamais jų kiekiais. Kol galiausiai uždusinu cigarečių dūmuose Savo išdidumą.

Vakarienė restorane, ant kalno viršūnės, kai visi miesto žiburiai žybsi po Tavo kojom... Tom pačiom, kurios pasikeisdamos ieško to, kas tikrai joms nepriklauso, tarp kojų, esančių kitapus stalo. Padavėjas atsisveikina linkėdamas labos nakties, spartūs žingsniai veda akmenimis grįstu keliu žemyn, aukštakulnių kaukšėjimas ir užsitrenkiančios automobilio durelės atskiria du įsiaudrinusius kūnus nuo nakties tamsos... Gilus kvėpavimas, grubūs lūpų prisilietimai. Greitis, gerokai viršijantis leistiną, stipri vyriška ranka glostanti vidinę šlaunies pusę moters, sėdinčios greta. Tie tvirti pirštai klajoja rausvais nėriniais pridengtuose slėpiniuose - o šiaip jau ten klajoja tik laibi moteriški pirštukai...
Miegamojo blankioje šviesoje kūnai nenustygsta vietoje, nesulaukdami, kada pagaliau galės išsinerti iš drabužių. Aistringos aimanos, ritmingų judesių keliami garsai, paklodžių šiurenimas ir gilus kvėpimas susilieja į tobulą melodiją, kurios galėčiau klausytis nesustodama. Ir staiga - atomazga. Viską apgaubia aklina tamsa, kurtinanti tyla. Ore tvyro slogus drėgnas prakaito, spermos, ašarų ir kitų kūno skysčių kvapas, kažkur plačiausios lovoj begalybėje pradingę du visdar susilieję kūnai, jau nebejudantys, tarsi negyvi. Besimėgaujantys besąlygiško artumo akimirka, uodžiantys sekso kvapą viens kito plaukuose, tirpstantys iš malonumo jausti kiekvieną kito kūno odos lopinėlį ant savo paties odos. Tai netruks ilgai, tačiau abu padarys viską, kad pratęstų tai kaip įmanoma ilgiau.

Vėliau vanduo išlaisvins juodu iš prasčiokiškų malonumų vergovės, prancūziški kvepalai sugrąžins manieringumo šydą, o juodo atlaso naktiniai uždengs seksualius kūno linkius, užleisdami vietą arogantiškam paslaptingumui... Juodu sugrįš į tą patį miegamąjį, atvėrę langus jį išvėdins, drauge pakeis patalynę ir sunaikinę visus įkalčius ramiai užmigs vienas kito glėbyje... iki ryto. Kol istorija pasikartos.


Bitchy Blue.

Labanakt, Sekmadieni Pt. V

Tu nieko nežinai apie tai, kas sukasi Jos galvoje. Metų metus gyvenai apsuptas moterų, kurios buvo pasiryžusios dėl tavęs viskam. Na, o jei ir ne viskam absoliučiai, tai bent jau tam, ko tu trokšti - be abejonių. Šita buvo kitokia. Nieko nedavė, reikalavo triskart daugiau, nei dvi kartu sudėjus.
Bet tau tai buvo nė motais, nes tiesiog tirpai iš noro ją parsivesti į savo urvą ir niekada iš jo neišleist. Kas galėjo pamanyt, tau pavyko. Deja, ta pribloškianti žydraakė, kukliai, tačiau tuo pačiu viliokiškai, besišypsanti butybė pavertė tavo gyvenimą pragaru.
Grįžęs namo randi ją sėdinčią tavo fotelyje, susikėlusią kojas ant tavo kavos stalelio. Nerandi nei garuojančios vakarienės ant stalo, nei išblizgintų veidrodžių, nei išlygintų marškinių.
Tik toji moteris, nenuleidžianti akių nuo tavęs, žvilgsniu kviečianti prieiti. Tu stovi sustingęs, tuo tarpu ji priglaudžia pirštus prie lūpų ir liežuviu ima glamonėt tarpelį tarp smiliaus ir didžiojo piršto. Tu žinai, ką tai reiškia, žinai, kuo tai baigsis, bet... kodėl visad tik ji? Kodėl viskas tik apie ją?
Įtūžis kyla tavyje, šaltas prakaitas išmuša kaktą, įtampa smilkiniuose išryškina kraujagysles. Trūksmingai išsilaisvini iš smaugiančių kaklaraiščio pančių, plyštančių marškinių garsas kurtina, o ant žemės krintančių ištrūkusių sagų garsas primena pavasarinę krušą.
Kada ateis tavo eilė tenkint savo norus? Kada prasidės spektaklis pagal tavo scenarijų? Kada naktimis tu atsiklaupęs dulkinsi ją spiegiančią, o ryte išeisi neatnešęs jai kavos į lovą? Kada žaisit tavo sugalvotus purvinus žaidimėlius, užuot niurkdęsi jos pastelinėse fantazijose? Kada gyvuliškai tenkinsi savo instinktus, o ne liežuviu mėginsi išgydyt jos neegzistuojančias žaizdas?

Niekada. Nes tu pernelyg bijai, kad Ji išeis. O Ji ir išeitų ;)


Mylėkit(ės) be suvaržymų ir savigraužos.


Bitchy Blue.

Labanakt, Sekmadieni. Pt. IV.

Kas, kad ne sekmadienis.

Manieringai vaipytis ir apsimetinėti, kad viskas gerai, kai tuo tarpu taip nėra, vos vos lūpomis liečiantis prie švariai nuskustos ir dar losjonu kvepiančios odos šnibždėti gėdingiausius nuotykius nė nesitikint, kad liksi suprasta. Nerausdami meluosim vienas kitam, abu suprasim, ką darom, tačiau nė vienas nežengsim pirmo žingsnio tiesos link. Kam atsisakyti tų neįkainojamų malonumų akimirkų, nors ir mažų, nors ir trumpų, nors ir retų.


Akimirkų, kurias kadanors abu prisiminsim. Kai po dvidešimties metų eisiu vakarienės į mėgstamiausią Savo pagyvenusio vyro restoraną, atšvęsti jo viduramžio krizės drauge su dar vyresniais draugeliais. Ir jų sūnumis. Tokio amžiaus, koks Tu dabar. Ir kai malonių prisiminimų užklupta, o gal apimta ilgesio leisiu Sau pamiršt, kad tos dvi dekados taip ir nepraėjo, o Jie - tai Tu. Maži geismai, didelės nuodėmės, milžiniški padariniai. Ir viskas vardan dramų.


Vardan tų trūksmingų, liepsnojančių akimirkų, kuomet gali plyšauti netausodama balso stygų, draskytis nesibaigindama susigadinti manikiūro, šlaistytis iš kampo į kampą, koja stumdyti baldus ir negalvoti apie gresiančias kraujosrūvas. Gali padegti Savo auksinių sąmanų lizdelį, iššvaistyti visą ramybę, visą gerovę. Ir viskas dėl ko? Dėl paikų kaprizų, nepateisinamų norų.

...bet Tu jau per toli nuėjusi, per giliai įbridusi, per žemai pasilaidojusi. Jokie gyvybės syvai Tavo sausros iškamuotų plyšių nebeatgaivins.

Bitchy Blue.

Labanakt, Sekmadieni Pt. III

Praeities labirintuose pasišlaistyti, sudūlėjusio dienoraščio patamsėjusius lapus pasklaidyti. Kad prisimintum, kur senos, nors ir neužgijusios, žaizdos slypi, kad iš naujo atrastum visus nuslopusius sopulius. Ir dantimis svetimus tvarsčius nuplėšytum.
Susirastum senus Mylimuosius, pirmuosius bučinius. Nekaltybes visas kad iš pakampių susirankiotum. Sakai, nekolekcionuoji, bet anaiptol ! Didžiausios lentynos lūžta, kokios jos perkrautos sentimentų albumais, perrištais atlaso kaspinais. Ir nors kartais dantis sukandus šypsaisi, neva tai neatsimeni, iš tiesų viskas kitaip.
Bet kam demonstruoti Savo praradimus, kam kiekvienam sutiktąjam pasakoti, ko negavai, nors taip bejėgiškai, iš visos ledinės širdies to troškai! Koks tikslas Savo išgyvenimais dalintis su tais, kuriems niekados neteks jų patirti, niekados neteks iš tiesų suvokti, ką reiškia klauptis prieš Savo paties atspindį veidrodyje, o vėliau suprasti, kad nė per nago juodymą nesi pats Sau Dievas.
Tamsiais vidurnakčiais išsitrauk Savo seniausius playlist'us, paskęsk tose melodijose, kurios kadaise lydėjo Tave tamsiomis senamiesčio gatvėmis, kai skruostus plovė ašaros ir tarsi už rankos vedė per klaidžiausius Tavo pačios Sielos koridorius, kuomet nebeskyrei dienos nuo nakties, kančios nuo džiaugsmo, meilės nuo neapykantos. Nepamiršau ir nepamiršiu. Tikiuosi, niekada.
Ir verčiau visas Savo dejones, visas ašaras pasiliksiu Tam vieninteliui. Savo Riteriui Juodąjam, Savo Princui. Tam, kurio tikrai dar nesutikau, nors maniau sutikusi jau bent keletą kartų. Beje, visus laiškus Tau Aš tebeturiu :)
Ir Man taip be proto įdomu, ar kadanors juos kam nors atiduosiu! Ar yra šioj Žemėj žmogus, bent NORS KIEK vertas juos gauti? Pradėtus rašyti 2005aisiais, taip ir nebaigtus.......

Tau, apie Tave...
(2006-07-23 19:30:08)

Tu mano gyvenime atsiradai tada, kai labiausiai laukiau ir mažiausiai tikėjausi.... Kankinausi ir verkiau, bet niekas to nežinojo.... Tu nemokėjai šypsotis ir verkti, pykti ar nekęsti, o aš jau buvau pamiršusi kas yra džiaugsmas....Tu niekada man nežadėjai man to priminti, niekad nežadėjai, kad drauge išmoksim šypsotis, niekad nežadėjai kartu verkti, bet visad primindavai, kad gali netyčia įskaudint.... Aš visada tai girdėdavau, bet taip pat greit kaip tai išgirsdavau, taip pat greit, o gal ir greičiau, pamiršdavau.... Mes niekada neapsimetinėdavom kai būdavom kartu ir nemelavom, kai sakydavom, kad tai amžinai nesitęs.... Tiesiog, tu visada žinojai, kad ateis diena ir tau reikės išeit, tu žinojai, kad aš su tuo susitaikysiu, bet niekada nepamiršiu..... Tu niekada man to nesakei. Niekada. Tai tebuvo tarsi tavo paslaptis. Vienintelė, kurią tu nuo manęs slėpei.... Tiesa, dabar jau net nebesu tikrai, ar tikrai man jos nebuvai išdavęs, žmogau.... Aš visada įdėmiai tavęs klausydavau... Visada stengdavausi prisiminti tai, kad man patikdavo, tačiau niekada neprisimindavau to, kas man kėlė nerimą.... Man patiko tai, kad galėjau svajot ir svaidžiot, o tu niekad man neprieštaraudavai, neliepdavai liautis.... Tu tik sakei man daryti tai, kas man patinka... Bijau, kad tu užsimiršai.... Tu pamiršai, kad visa tai nesitęs amžinai..... Žinau, kad tau buvo taip pat gera kaip ir man, bet tu juk visad turėjai būt šaltesnis, tu visada turėjai stengtis saugot mane nuo lietaus, vėjo, ašarų, pernelyg didelių emocijų.... Taip, tu saugojai.... Man užtekdavo tavo žvilgsnio ir aš žinodavau, kad dabar man jau niekas nebaisu.... Nežinau, ką tądien galvojai tu.... Bet aš kaip visada buvau laiminga.... Taip, tu man ir pats to nenorėdamas, priminei kas yra džiaugsmas.... Taip, mudu išmokom ne tik šypsotis, bet ir garsiai juoktis.... Kvatoti... Bet, ach, kaip gaila... Tu užsimiršai, kad visa tai nesitęs amžinai.......

Išėjai, o aš turėjau likt viena... Taip, dabar aš jau niekada neužmiršiu, kas yra džiaugsmas, juokas ir šypsenos... Nes tai tėra viskas, ką tu palikai man...

Mano Riteriu Juodąjam... Mano Princui....

Bet gi lengviau viską suvulgarinti iki šleikštulį keliančio gašlumo. Taip besitikint paslėpti slapčiausias Savo silpnybes. Ne kiek nuo pasaulio, ne kiek nuo piktų žmonių, labiausiai - nuo Savęs...


Bitchy Blue.

Labanakt, Sekmadieni Pt. II

Su šventėm.




Dramų ir beviltiškų buitinių spektaklių tikiesi mažiausiai, kai savo niūrią kasdienybę bandai gaivint šventiškumu. Ir kodėl nei tas blizgantis popierius, nei preciziškai tiksliai papuošti namai, nei nepadoriai brangios dovanos taip neįstringa atmintin kaip žmonės. Tie bjaurūs, pasišlykštėjimo verti išgamos.
Nes jų kalbos, išprovokuotos ne vieno ir ne dviejų butelių velnio lašų, tos gašlios šlykštynės, kaip raudona vyšnaitė ant balto kreminio pyragaičio, tampa pagrindiniu akcentu. Tos nevilties raudos ir neišgirstos maldos... Nekenčiu jūsų visų, prisiekiu.
Kol žvakėms dega ir šypsenoms šviečia, kliedit apie dorovingumą, tobulus pavyzdžius ir pasiektas viršūnes, o vos tik tuščius kambarius užpildo visus sopulius slepianti ir geidulius budinanti, tamsa, nebesulaikot savo rankų, savo lūpų, savo pimpalų. Nebegalit susiturėt neišdulkinę svetimų, kadaise buvusių savų, moterų, nebegalit sulaikyt sučiauptų burnų, kaip knieti jums pačiulpti išdavikams. Iš ilgesio čia viskas? Ar iš noro, kad viskas sugrįžtų į vietas?
Vienaip ar kitaip, ar baigėsi - nebesugrįš, ir kas padaryta, nebebus sugrąžinta. Tik kaip jūs, bjaurybės, vėliau galit grįžt į savo lizdus ir suokt meilės giesmes savo mylimiesiems. Ir kokia gi ten ta jūsų meilė, jei nė nesudvejoję sukat į kairę, šokat į prarają, ieškot užuovėjos vis kitoj vaginoj.
Kokia gi gali egzistuoti pagarba kitam, galbūt net tam, kuris vos už sienos, vos pusmetrio, vos už žingsnio, priverstas dalintis tavo nuodėme, priverstas tapti bendrininku, liudininku. Tokiu pat prasikaltusiu. Kokia gi pagarba kitam, kai tu nė pats savęs nesugebi gerbti.
Vėdink šlykštybių perpildytas erdves, purtyk sudergtus audinius, gremžk purvą nuo visų paviršių, prie kurių tik prisilietei. Nė už ką daugiau nenoriu, kad Mane paliestum. Niekad nė nedrįsk prisiartint. Ne, tu Man nė velnio nemirei. Tu to nevertas, tu nieko nevertas, tik nedrįsti to pripažint. Nes su sukruštas bailys ir slėpdamas savo baimę nuo pasaulio, tenkini savo gyvuliškus poreikius, tuo pačiu patenkini ir svetimus. Nė velnio tu Man nemirei !!!

Mes niekados net ir nebuvom susitikę.

Bitchy Blue.

Labanakt, Sekmadieni...

Įsimylėti pačią Meilės idėją.

Kad niekados netektų po rasotą pievą basomis braidyti, kai akyse telkiasi ašarų vandenynai, o širdyje veriasi grėsmingiausia bedugnė. Ir kilti iš svetimų patalų saulei kylant, vakarykščiu makiažu tebepasipuošus bėgti kad nereikėtų. Mojuoti tolstančiai ir nė neketinančiai atsisukti figūrai, ištirpstančiai kažkur urbanistiniame horizonte. Tarp apleistų fabrikų, kur dabar narkotikais piktnaudžiaujantys jaunuoliai klausosi industrialo ir tebeapgyvendintų, bet anaiptol gyvenimu nedvelkiančių daugiabučių - neva tai didingo Sovietinio palikimo...
Lūpų dažų pėdsakus skalbti nuo mylimiausiojo marškinių apykaklės. Švelniai rausvų. Kai Tu pati dažaisi griežtai tik ryškiai raudonais. Ir nuo taurių blizginti tuos glitnius, išdavikiškus lūpų pėdsakus, taip begėdiškai primenančius bučinius. Kol galiausiai vieną dieną nebeatlaikius visko, ką teko kaupti, išeidama ant veidrodžio tais pačiais lūpų dažais paliksi atsisveikinimo žinutę. Ir užsikrušk ją bešveisdamas, mielas mano, kaip kad aš užsikrušau bepakęsdama visas tavo šunybes. Pagalvok taip, užtrenkdama tos karalystės duris, jei tik lengviau nuo to taps išdidžiai žingsniuoti šaligatviu. Kai visos vitrinos dar miegos, o kiemsargiai rinks praėjusios nakties likučius. Šukes ir šiukšles. Kokia likimo ironija. Jeigu mes ne šukės, tai šiukšlės. O jei nei tai, nei tai, tuomet tik laiko klausimas, kada prisijungsim prie vienos ar kitos grupės.
Šlakstyti laimingiausias akimirkas šampano purslais, liūdniausias gausiai plauti sprangiais, bet stipriais gėralais. Drėkintis ir laistytis, iki kol užtems vaizdas. Ir kaip, pasakyk Man, nakties įkarštyje suprast, šventi tu, ar gedi, jei tai vis tiek baigiasi klozeto garbinimu, keliaklūpsčiavimu prieš jį ir pažadais bei priesaikomis, kuriems nė sekundės nebuvo lemta būt įgyvendintais. Vis tiek iki valios išsivėmęs ir išvėdinęs paskutines promiles iš savo arterijų, venų ir kapiliarų ūpynų, suprasi kažko pasigendanti. Taip kaskart. Jei ne piniginės, sergėjančios pusę Gyvenimo, tai gal bent milžiniško gabalo savigarbos, kurią šeri kitiems kaip gerokai per saldų vestuvinį tortą. Kad galiausiai audrų galulaukėje eitum ta rasota pieva neviena. Su konditerine jaunavedžių porele saujoje. Nukąsk jiems galvas, besotiškai, ėdrūniškai sudorok tuos rožinio gyvenimo atributus. Jie netikri, niekados tokie ir nebuvo.
Jų kvepiantys, išpuoselėti kūnai, įvilkti į prašmatniausius apdarus, apkarstyti dailiausiais juvelyrų šedevrais... Ar žinai, kad naktimis tų dviejų gražuolių neatskirtum nuo prasčiokų laukų darbininkų? Nuogi mes visi vienodi. Vienodai nuodėmingi, vienodai gašlūs, vienodai ištvirkę ir pritvinkę. Kas žino, gal toji artojo sugulovė dar geresnė minjeto meistrė už tą dailutę katytę, dar prieš gerą valandą demonstratyviai liežuviu tenkinusią kokteilio šiaudelį! Naktimis jos abi vienodai godžiai rys tai, ką jų meilužiai paleis į patalus sėklos pavidalu. Skirsis galbūt tik tai, kad jos abi slapta vilsis, jog tie du eržilai niekados nepasikeistų vietomis. Nei nakčiai, nei sekundei. Nes kaip gi prabangioji ponia turės jaustis, kai po kurio laiko paaiškės, kad jos žavusis, neprilygstamasis karalaitis savo dieviškuoju liežuviu kadaise glamonėjo jos botoksu ištobulintas lūpas, nors vos prieš keletą gerų valandų tuo pačiu liežuviu klaidžiojo laukų darbininkės klitorio kloduose.
Išeidama Tu visą tai prisiminsi. Susiesi mažiausias smulkmenas į bendrą didžiulę visumą. Badančią akis ir spaudžiančią prie žemės. Ir įpusėjusi kelią namo.... nuspręsi, kad dar ne viską pasakei. O grįžusią Tave eilinį kartą pasitiks į kampą primyžusio šunyčio žvilgsnis, bylojantis ne ką kitą, kaip tik "daugiau tai nepasikartos". Ir Tu, kaip visada, eilinį kartą tuo patiki.

Bitchy Blue.