Kažkur toje vienkartinių nosinaičių ir nebaigtų rašyti laiškų, pavirtusių popieriaus gniūžtėmis, krūvoje slepiasi ta būtybė, kurios šitaip pasiilgai. Rašalu ir tekila sulaistyti dienoraščio puslapiai jau nebepasakoja istorijų ir nebesaugo prisiminimų, veikiau jau slepia nuodėmingiausius poelgius. Tik bėda ta, kad Aš nesuinteresuota jų paslėpti.
Viskas taip.. neįprasta. Atrodo tūkstančius kartų kartoti ritualai ir išminti keliai. Išlipi iš taksi, įeini į tamsią patalpą, kurioj griaudi kurtinanti muzika, išgeri viena-antrą-trečią-dešimtą, uždusini pati save savų ir svetimų dūmų debesyse, pamiršti, kas esi, bet ne ko atėjai ir pradedi pati prieš save ožiuotis, kad neišeisi negavusi, ko nori. Ir taškas. Šauktukas!
..bet tu gi pirmą kartą sutiktas! Ir tu ne toks gražus, ne toks aukštas, ne toks kaip nulietas. Ir tu nežinai kaip Mane bučiuoti, kaip glostyti. Ir tu ne taip atsegi suknelę, visiškai ne taip glostai plaukus, ne taip bandai liežuviu sužadint Mano visiškai išblėsusį smalsumą. Tu tiesiog nemoki Manęs mylėti ir su Manim mylėtis. Klausi, ar viskas gerai, ar kas nutiko. NIEKO nenutiko. Ir čia visa bėda. Ar pats išeisi, ar Man iškviesti tau taksi, susirink savo drabužius, nebeliesk Manęs. Išeik ir eik neatsisukdamas.
Nebeklausinėt, ar tai dėl tavo kaltės, neklausk ar dar kada pasimatysim, nenorėk, kad imčiau ant tavęs šaukti, Aš vos tvardausi nepratrūkusi. Aš nenoriu rėkti, nenoriu isterikuoti, nenoriu pasikūkčiodama verkti, noriu kad išeitum. Dabar. Ir kad nebegrįžtum.
Jaučiuosi kaip nusikaltimo įrankis, ant kurio likę pirštų antspaudai. Nei verdantis, nei ledinis vanduo nepajėgus jų panaikinti, Aš rėkiu ir prisidegu cigaretę, vandens lašai laša nuo Mano plaukų, staiga suvokiu verkianti be ašarų ir ta tyla. Visiškai spengianti, rodos, viską aplink naikinanti tyla. Ir nieko nejaučiu. Sekundėlę priversiu Save nustėrti iš baimės, pradedu nerimauti, ar Aš dar gyva. Ar gyva dar, ar Man tik rodosi?!
O rytas išaušo. Kitaip juk ir negalėjo būt.
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą