Kas, kad ne sekmadienis.
Manieringai vaipytis ir apsimetinėti, kad viskas gerai, kai tuo tarpu taip nėra, vos vos lūpomis liečiantis prie švariai nuskustos ir dar losjonu kvepiančios odos šnibždėti gėdingiausius nuotykius nė nesitikint, kad liksi suprasta. Nerausdami meluosim vienas kitam, abu suprasim, ką darom, tačiau nė vienas nežengsim pirmo žingsnio tiesos link. Kam atsisakyti tų neįkainojamų malonumų akimirkų, nors ir mažų, nors ir trumpų, nors ir retų.
Akimirkų, kurias kadanors abu prisiminsim. Kai po dvidešimties metų eisiu vakarienės į mėgstamiausią Savo pagyvenusio vyro restoraną, atšvęsti jo viduramžio krizės drauge su dar vyresniais draugeliais. Ir jų sūnumis. Tokio amžiaus, koks Tu dabar. Ir kai malonių prisiminimų užklupta, o gal apimta ilgesio leisiu Sau pamiršt, kad tos dvi dekados taip ir nepraėjo, o Jie - tai Tu. Maži geismai, didelės nuodėmės, milžiniški padariniai. Ir viskas vardan dramų.
Vardan tų trūksmingų, liepsnojančių akimirkų, kuomet gali plyšauti netausodama balso stygų, draskytis nesibaigindama susigadinti manikiūro, šlaistytis iš kampo į kampą, koja stumdyti baldus ir negalvoti apie gresiančias kraujosrūvas. Gali padegti Savo auksinių sąmanų lizdelį, iššvaistyti visą ramybę, visą gerovę. Ir viskas dėl ko? Dėl paikų kaprizų, nepateisinamų norų.
...bet Tu jau per toli nuėjusi, per giliai įbridusi, per žemai pasilaidojusi. Jokie gyvybės syvai Tavo sausros iškamuotų plyšių nebeatgaivins.
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą