Labanakt, Sekmadieni...

Įsimylėti pačią Meilės idėją.

Kad niekados netektų po rasotą pievą basomis braidyti, kai akyse telkiasi ašarų vandenynai, o širdyje veriasi grėsmingiausia bedugnė. Ir kilti iš svetimų patalų saulei kylant, vakarykščiu makiažu tebepasipuošus bėgti kad nereikėtų. Mojuoti tolstančiai ir nė neketinančiai atsisukti figūrai, ištirpstančiai kažkur urbanistiniame horizonte. Tarp apleistų fabrikų, kur dabar narkotikais piktnaudžiaujantys jaunuoliai klausosi industrialo ir tebeapgyvendintų, bet anaiptol gyvenimu nedvelkiančių daugiabučių - neva tai didingo Sovietinio palikimo...
Lūpų dažų pėdsakus skalbti nuo mylimiausiojo marškinių apykaklės. Švelniai rausvų. Kai Tu pati dažaisi griežtai tik ryškiai raudonais. Ir nuo taurių blizginti tuos glitnius, išdavikiškus lūpų pėdsakus, taip begėdiškai primenančius bučinius. Kol galiausiai vieną dieną nebeatlaikius visko, ką teko kaupti, išeidama ant veidrodžio tais pačiais lūpų dažais paliksi atsisveikinimo žinutę. Ir užsikrušk ją bešveisdamas, mielas mano, kaip kad aš užsikrušau bepakęsdama visas tavo šunybes. Pagalvok taip, užtrenkdama tos karalystės duris, jei tik lengviau nuo to taps išdidžiai žingsniuoti šaligatviu. Kai visos vitrinos dar miegos, o kiemsargiai rinks praėjusios nakties likučius. Šukes ir šiukšles. Kokia likimo ironija. Jeigu mes ne šukės, tai šiukšlės. O jei nei tai, nei tai, tuomet tik laiko klausimas, kada prisijungsim prie vienos ar kitos grupės.
Šlakstyti laimingiausias akimirkas šampano purslais, liūdniausias gausiai plauti sprangiais, bet stipriais gėralais. Drėkintis ir laistytis, iki kol užtems vaizdas. Ir kaip, pasakyk Man, nakties įkarštyje suprast, šventi tu, ar gedi, jei tai vis tiek baigiasi klozeto garbinimu, keliaklūpsčiavimu prieš jį ir pažadais bei priesaikomis, kuriems nė sekundės nebuvo lemta būt įgyvendintais. Vis tiek iki valios išsivėmęs ir išvėdinęs paskutines promiles iš savo arterijų, venų ir kapiliarų ūpynų, suprasi kažko pasigendanti. Taip kaskart. Jei ne piniginės, sergėjančios pusę Gyvenimo, tai gal bent milžiniško gabalo savigarbos, kurią šeri kitiems kaip gerokai per saldų vestuvinį tortą. Kad galiausiai audrų galulaukėje eitum ta rasota pieva neviena. Su konditerine jaunavedžių porele saujoje. Nukąsk jiems galvas, besotiškai, ėdrūniškai sudorok tuos rožinio gyvenimo atributus. Jie netikri, niekados tokie ir nebuvo.
Jų kvepiantys, išpuoselėti kūnai, įvilkti į prašmatniausius apdarus, apkarstyti dailiausiais juvelyrų šedevrais... Ar žinai, kad naktimis tų dviejų gražuolių neatskirtum nuo prasčiokų laukų darbininkų? Nuogi mes visi vienodi. Vienodai nuodėmingi, vienodai gašlūs, vienodai ištvirkę ir pritvinkę. Kas žino, gal toji artojo sugulovė dar geresnė minjeto meistrė už tą dailutę katytę, dar prieš gerą valandą demonstratyviai liežuviu tenkinusią kokteilio šiaudelį! Naktimis jos abi vienodai godžiai rys tai, ką jų meilužiai paleis į patalus sėklos pavidalu. Skirsis galbūt tik tai, kad jos abi slapta vilsis, jog tie du eržilai niekados nepasikeistų vietomis. Nei nakčiai, nei sekundei. Nes kaip gi prabangioji ponia turės jaustis, kai po kurio laiko paaiškės, kad jos žavusis, neprilygstamasis karalaitis savo dieviškuoju liežuviu kadaise glamonėjo jos botoksu ištobulintas lūpas, nors vos prieš keletą gerų valandų tuo pačiu liežuviu klaidžiojo laukų darbininkės klitorio kloduose.
Išeidama Tu visą tai prisiminsi. Susiesi mažiausias smulkmenas į bendrą didžiulę visumą. Badančią akis ir spaudžiančią prie žemės. Ir įpusėjusi kelią namo.... nuspręsi, kad dar ne viską pasakei. O grįžusią Tave eilinį kartą pasitiks į kampą primyžusio šunyčio žvilgsnis, bylojantis ne ką kitą, kaip tik "daugiau tai nepasikartos". Ir Tu, kaip visada, eilinį kartą tuo patiki.

Bitchy Blue.