Sugrįžau. ;**
Maniau, grįžimo proga papost'insiu viską, ko neturėjau progos papost'inti anksčiau (per Savo gyvenimo Akmens Amžiuje laikotarpį), tačiau supratau, kad beprasmiška. Man užkišti blog'ą tuo, kuo jau seniai nebegyvenu. Netikra ir nesmagu.
Viskas kaip ir turi būti. I can't seem to be found somebody to love.
Dabar truputį išgyvenu emocinę kriziukę. Nes va užėjo noras pažliumbti ant peties kokiam nors bičui, kuriam Aš tiesiog beviltiškai rūpėčiau ir būčiau tiesiog svarbesnė už viską. Ir būtent, kai jau tiksliai žinau, kad su Misteriu Tinkamuoju nieko TIKRAI nebebus - Aš vėl suvokiu, kad reikia traukt į medžioklę. Kodėl nieko nebebus? Nes Aš nepajėgi susidoroti su Savo gyvuliškais instinktais ir fizinės traukos nebuvimas Man reiškia visišką pabaigą.
- Kas ne taip? Kas su juo negerai, kad netinka?
- Viskas su juo puiku. Aš tiesiog šventai tikiu esanti verta geresnio!
Ir tai sakydama Aš nė velnio nesimaivau, nekoketuoju ir nemėginu pasirodyti kažkokia tai super sweet. Anaiptol.
Kai Tu sakai Sau, jog "taip, ne ant to užšokau" ir su tuo sutinki todėl, kad ir kiti taip mano, yra visiškas šūdas, palyginus su tuo jausmu, kurį jauti, kai galutinai suvoki ir įsisąmonini, kad ne ant to užšokai, bet jau būna per vėlu kažką padaryti.
Būtent taip dabar ir Aš jaučiuosi.
Dieve, jeigu vis tik Tu egzistuoji - atsiųsk Man Chuck Bass'o asmenybę, įsikūnijusią Eric Northman'o kūne. Tiesiog esminiai reikalavimai Mano dream guy - nepriekaištinga išvaizda ir besąlygiška Meilė Man, kas be ko - absoliuti finansinė laisvė. TIK. Ir nusispjaut Man į tas bobučių pasakas, neva tai - velniop visus princus, svarbu, kad būtų ŽMOGUS.
Man atvirkščiai - velniop visus tuos žmogiškuosius. Duokit KARALIŲ! ;**
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą