Su Kovo 8-ąja, Moterys. Pasidovanokit Sau kokių auštakulnių, dailių rankinių ar naujų kvepalų - vis tiek idiotai vyrai tesugeba atitempti tulpių. Nekenčiu tulpių. Gležnos ir trapios, lepios gėlės. Bet Mano gėlyne kiekvieną pavasarį sužydi Night Queens - Juodai mėlynos tulpės, kurias tikrai myliu, neveltui pati Savo baltarankėm rankutėm pasodinau.
Kaip bebūtų liūdna ir graudu, šiandien jaučiuosi itin nepatraukli ir visiškai nemoteriška. Ištinęs burundukės skruostas (ačiūkas išoperuotiems protiniams dantims) griauna visą Mano grožį, o ir nuotaiką taip pat. Toks nuostabus oras, jei tik būčiau normalioje Savo kondicijoje, neabejotinai po pamokų būčiau keliavusi gerti kavutės į Gedimino prospektą su kuria nors iš Savo mergaičių, deja... Tiks ir ramunėlių arbatytė, ledo kompresas ir viltys, kad greitai praeis.
Šiąnakt sapnavau daug blogų sapnų. Tikriausiai todėl, kad vaitojau iš skausmo, o tai girdėjo žmonės miegoję kitam namo aukšte, Elegija Lacrimosa kone visą naktį prabudėjo atsigulusi Man prie peties, priglaudusi nugarytę prie Mano skruoto, apie kurį jau kalbėjau. Ir viename iš tų slogių šios nakties reginių Aš mačiau vieną visai neseną Savo Gyvenimo įvykį, tačiau viskas vyko truputį kitoje aplinkoje. Vakarėlyje, į kurį Aš dar tik planuoju eiti šį penktadienį. Niekas taip neįtrigo į atmintį, kaip Mano pasakyta frazė žmogui, kuris išvadino Mane "paskutine šli***a".
Tu esi maža nedėkinga, nepraustaburnė. Kadaise buvai labai artima Mano draugė. Dabar tu Man - tik eilinė, pasibjaurėjimo verta Kalė.
Po velnių, ar galėčiau dabar, išaušus dienai, pripažinti, jog tikrai taip apie ją galvoju? Neabejotinai. Ir ne tik apie ją galėčiau pasakyti tą patį. Apie labai daug moterų galėčiau pasakyti tai. Vakar perskaičiau labai intriguojantį posakį "Vyrus ir moteris sieja vienintelis dalykas. Tiek vieni, tiek kitos nepasitiki moterimis.". Kokia šventa tiesa. Ir kokia maža dalis moterų iš tiesų išdrįsta pripažinti, kad net ir artimiausios draugės yra konkurentės. Gal labai nežymios, bet vis tiek - konkurentės. Kiek mažai motinų ir dukterų sutinka pripažinti, kad jųdviejų tarpusavio santykiuose esama to moteriško bendravimo (ne pačia geriausia prasme) dvelksmo. O to tikrai yra ir net, drįstu sakyt, labai nemažai.
Aš esu pikta ir kerštinga. Išmesti žmogų iš Savo Gyvenimo - ypač moterį, Man nereiškia nieko (su mažomis išimtimis). Retai kada moteriška Draugystė gali tapti Gyvenimo varomąja jėga. Nes, būkim gražios, bet ir protingos - dažnai sakom, jog vyrai ateina ir išeina, o draugės pasilieka, tačiau kur kas dažniau iš draugių gyvenimų išeinam į parankę įsikibusios ne kam kitam, o būtent vyrui. Žinoma, sugrįžtam atgal. Jei tik priima.
Visad priimu sugrįžtančias ;**
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą