Taip nuobodžiauju, kad net svarstau šįvakar apsilankyti naktiniame klube. Čia jau reiškia, kad pasiekta riba, nes klube nebuvau kokį tūkstantmetį. Normaliomis aplinkybėmis net negalvočiau apie tai, tačiau pastarąsias kelias dienas gyvenu visiškai viena ir Man pradėjo trūkti bendravimo. Ne taip smarkiai, kad kam nors paskambinčiau ar pasikviesčiau į svečius, bet maždaug taip, kad susiruoščiau ir apsilankyčiau viešumoje.
Kaip filmuose. Vieniša dama prie baro geria martinį, rūko juodas cigaretes su auksiniais filtrais, flirtuoja su barmenu ir mintyse verkia dėl situacijos apgailėtinumo, atsistoja ir išeina nesumokėjusi, sėda į automobilį išgėrusi, pakeliui namo užsuka į mc drive'ą dvigubo sūrainio komplekso ir pritardama Adelės "Skyfall" išbando savo įsivaizduojamas vokalines galimybes. Iš tiesų, tai filmai pusę šito nutyli, bet Aš dovanoju išskirtinai retą galimybę sužinoti kaip viskas būna iš tiesų.
Kas Gyvenime yra svarbiausia? Kadangi pastaruoju metu žiūriu labai daug lietuviško kino, o vakar į šitą klausimą mėgino atsakyti mano žiūrėtame filme "Stiklainis uogienės" (tik ten atsakymas buvo tiesiog absurdiškai neteisingas ir tikriausiai nereikia sakyti, kad jis prasidėjo m raide), skyriau nemažai laiko apmąstymams. Pasidalinau jais su vienu vyru ir jis patarė daugiau su niekuo nebesidalinti, bet Aš juk nepaklusni mergaitė. Man atrodo, kad svarbiausia Gyvenime yra pasitenkinimas. Savimi; tuo, ką darai; tuo, ką žadi daryti; tais, kurie aplink Tave; tais, kurių šalia jau nebėra; tuo, ką turi ir tuo, ką praradai. Šiandien Aš Savimi labai patenkinta ir šito gana. Rytoj galbūt bus kitaip.
Tai kaip ten dėl to klubo šįvakar...
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą