Labanakt amžinai.

Svaidau sintetines užuojautas, piktai burnoju ant malonių žmonių, leidžiuosi užvaldoma sentimentų, išpažįstu užslėpčiausius jausmus, Mano išpažintys lieka neišgirstos, užtrunku devynias galybes dienų ir savaičių, kol įsileidžiu Tave pro Savo širdies vartus, bet atsisveikinimui nesugaištu nė akimirkos, nė pusės akimirkos. Priimu sprendimus, kurių pradedu gailėtis tą pačią sekundę, bet kelio atgal nėra, o Aš sakau viskas arba nieko
Manęs net nepykdo girto psichoterapeuto, nuolat besivaidenančio tv ekranuose, pastabos, jog esu idiotė su baisiu lūpdažiu, nes garsiai pasidalinau mintimi, kuri skambėjo maždaug taip: "Dievas sukūrė vyrą, tada suprato, kad gali geriau ir sukūrė moterį. O praėjus 1992 metams po Jėzaus gimimo jis nusprendė, kad pasaulis pajėgus atlaikyti Mane."

Taip, Aš rimtai sergu didybės manija ir žodis tapo kūnu tuo momentu, kai supratau, kad nebeturiu pašnekovų. Po velnių, kodėl taip yra?! Raunuosi plaukus, klausiu M, kodėl nebesusipažįstu su įdomiais, protingais, išsilavinusiais, skaitančiais, pasauliu besidominčiais žmonėmis, o ji šypsosi rinkdama atsakymo žodžius. Tikrai sudėtinga tokių sutikti ten, kur nusitašoma iki žemės graibymo, o šaligatvis prie įėjimo nutaškytas vėmalais, pelenais ir pigiais kvepalų padirbiniais. Visi žinom, kad kalbu apie Islandijos gatvę. Dieną ji viena padoresnių, tačiau naktimis.... Apsaugokit blogų mergaičių deivės Mane nuo visų girtų paleistuvių, kūlversčiais griūvančių į užimtus taksi automobilius....

"Ir kaip tos Tavo žydros akys išlieka tokios nekaltos po visų išgyventų demoniškų naktų?" - dar prieš išmokdama dažytis blakstienas ir argumentuotai draskyti akis netinkamiems vyrams, žinojau, kad rytas išsklaido visą nakties magiją. Juodąją - taip pat. Taip buvo pradžioje, taip bus per amžių amžius.

Nors ne kartą jau kalbėjau apie išsvajotąją Pasaulio Pabaigą, dabar išties jos norėčiau. Nes du dešimtmečius besitęsianti istorija jau nori naujų vingių ir, bijau, kad be dimensijos pokyčių tai neįmanoma - visi žemiškieji potyriai tokie atgrasūs, tokie svetimi. Aš noriu, kad Jis gulėdamas ant žemės prie Mano rašomojo stalo garsiai skaitytų Edgarą Alaną Poe - visus apsakymus iš eilės, pradėdamas nuo puikiausiojo - "Auksinio vabalo". Bet jis net negirdėjęs apie Poe, jis skaito skiemenuodamas, o mintinai moka tik vulgarių dainų tekstus.
Kas Jis? Mano naujas įsivaizduojamas vaikinas. Ir Aš su juo labai nelaiminga.

Bitchy Blue.