"Labai gražus ruduo! Tos spalvos, saulėti vakarai, rūku užkloti laukai... Taip romantiška!" - sako Man būtybė, kurios, akivaizdžiai, rudeninė depresija nekamuoja. Manęs taip pat nekamuoja, arba bent bandau Sau tai įsiteigti. Bet Aš visvien atsikratau visų įmanomų veiklų ir tūnau po devyniais užraktais, nes nieko negaliu padaryti - jeigu Indrutė nenori, tai ji nenori ir taškas.
Būtent dėl šito Mane apsėdusio nenoro Aš lioviausi rašyti blog'ą, stropiai ruoštis paskaitoms, atsakingai žiūrėti į Savo ir taip minimalias pareigas, rūpintis artimaisiais ir draugais, siekti nuolatinio tobulėjimo ir sąrašo pabaigos nematyti... "Jei mylėčiau Save bent truputį mažiau - nušaučiau!" - ir nė kiek neblefuoju.
Knygas iškeičiau į serialus, seksą - į maistą, lambruscą - į kakavą ir karštą šokoladą, popietes su draugėmis - į pietų miegą, pusryčius - į papildomas miego minutes. Ir viskas tik dėl to, kad nepasivarginau šiemet užsibrėžti Sau jokio tikslo. Nes juk "prastumti metus" nėra tikslas! Visada žinojau, kad atsisveikinusi su dramatiškumu atsisveikinsiu ir su Savimi, bet nemaniau, kad tai įvyks šitaip greitai.
Žiovauju iš nuobodulio kiekvieną akimirką. Net pati Savęs nebestebinu, tai ko gi tikėtis iš aplinkos! "Iš Tavęs galima tikėtis visko!" - sako Man žmonės, dorai nė nespėję su Manimi susipažint. O Aš bijau, kad jau nebėra ko iš Manęs tikėtis, nes elementariai perdegiau.
"Išsimiegok, pailsėk, viskas savaime susitvarkys" - sako Man M, nors iš tiesų Ji nori pasakyti: "Nesikišk, Aš viską sutvarkysiu". Ir nesipriešinu. Sutvarkyk, Mama, prašau, dar ir Mano smegenis. Nes Aš viską taip sujaukiau!.... O jeigu pajėgi sutvarkyti palėpės lentynas, į kurias nesiliauju krauti nebereikalingą šlamštą, susidoroti su šita užduotimi Tau - vieni niekai! Kartais pasvajoju užaugusi būti tokia, kaip Ji. Tik su mažiau vaikų ir daugiau skyrybų.
Dar gaunu laiškų su keisčiausiais tekstais... "Kaip ten bebūtų, kasdienybė ateina į mūsų visų gyvenimus. Svarbu, kad nenustotume siekti, nepamirštume, kas esam" - šitaip rašo Man tų laiškų adresantai... O Ką atsakau? Atsakau tyla. Nes dar nesu paruošusi atsakymo tiems, kurie suraukę kaktas žiūri į Mane ir svarsto, kada gi pradėsiu savarankišką gyvenimą. Ir įvardydami tą supistą savarankišką gyvenimą jie visai ne brandžią savimonę ir išugdymą asmenybę turi omeny. Jie galvoja apie darbą ir egzistenciją NE M namuose, buitį, kurią tempi ant Savo gležnų filosofiškų pečių, žemiškus rūpesčius, kuriais užkiši Savo apmąstymams skirtą protą...
Atsakymo nesu paruošusi, bet mintyse pažvengiu, kad nustotų raukytis, nes net ir pradėję savarankišką gyvenimą anksčiau už Mane, artimiausiu metu botoksui dar neuždirbs, kad išsilygintų raukšles, kurių prisidarys piktai bešnairuodami Mano pusėn.
Begalybę kitų žodžių girdžiu aplink, visų jų nė nėra prasmės paminėti. Bet ir pati noriu pasakyti. Žinoma, pasakau. Kartais net per daug. Bet šiandien... Šiandien ypatinga diena! Su vienu piktu, nuoširdžiu, gal kiek banaloku ir pervartotu linkėjimu.... :)
Gyvenkit Gyvenimus! Savo Gyvenimus.... pačios nusigyvena tik egzistencijos, - o svetimus ir palikit svetimiems.
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą