If I don't close my eyes this never end!

Trūksta žodžių apsakyti, kokioje gilioje duobėje Aš šiuo metu esu! O Man, kaip žinia, žodžių pritrūksta tik itin kraštutiniais atvejais. Jausmas toks, tarsi įžengus į trečią dešimtį viskas pasidarė sudėtinga. Ką ten sudėtinga, nepakeliama. Nuotaikų svyravimai pasidarė visiškai neištveriami, o apatijos valandos pavirto apatijos paromis. Viskas, kas gelbsti - tai Mano kantrybė ir atsakingumas.

Padalyvauju vakarėliuose, kur Savo dievinamus taurius gėrimus iškeičiu į kažką tookio svetimo ir pasibjaurėjimą keliančio, kad net gėda prisipažinti. Stebiu, kaip žmonės griaunasi gyvenimus - yra išvaromi iš namų, įklimpsta į skolas, neapmokėtas sąskaitas ir baudas, nebespėja nudirbti darbų ir būnu priversta pasidalinti jų atsakomybėmis... Štai dėl tokios priežasties dabar turiu katę. O Aš juk nekenčiu kačių. Bet gulinėjam dviese su balta delne telpančia pūkuotuke ir svarstom, ar tik neteks šitaip pragulinėti amžinai...

Vidury baltos dienos, po mėnesių mėnesius trukusios tylos ir nežinios (kuo nuoširdžiai mėgavausi didžiąją laiko dalį) Aš sulaukiu žinių iš Savo labiausiai kadanors mylėto vyro. Net ne žinių, o vaiko nuotraukų sulaukiu! Su prierašu, kad viskas gerai, trūksta miego ir laisvalaikio, vaikai daug kainuoja, bet suteikia daug džiausmo... Ir Aš mėginu iš visų jėgų laidoti šitą momentą užmarštyje, bet...
Po ilgų (NET savaitę trukusių) pastangų, vieno pykčio/isterijos priepuolio metu nutariu, kad negalima šito taip palikti, čiumpu telefoną, paskambinu ir nė nepasivarginusi atsakyti į nuostabos kupiną "hello, Indrė!!!", puolu staugti į ragelį, kad Man nebeįdomus jis, nebeįdomus jo gyvenimas, nebeįdomus jo vaikas, nebeįdomūs jo išgyvenimai. Tada vistiek gal pusantros minutės pasiklausau apie vienišo tėvelio kasdienybę, bet galiausiai prisimenu, ko skambinu! Klykiu, kad paliktų Mane ramybėje, nes kelio atgal nėra ir Aš noriu gyventi Gyvenimą, kuriame jo nėra.
Deja, Gyvenimas yra toks negailestingas - jis tik iš dalies atsižvelgia į Mano kuriamus scenarijus, nes Mano labiausiai kadanors mylėto vyro žodžiai užčiaupia Mane visiems laikams: "can't promise anything. I still have feelings for you". Ir tada Aš patempusi lūpą, akimis pasruvusiomis ašaromis nuotraukiu pokalbį neištarusi nė žodžio.

Nes verčiau jau būsiu išdulkinta septynių juodaodžių gang bang'e, kurį tiesiogiai transliuos Lietuvos televizija, nei apsiverksiu kokio nors vyro akivaizdoje dėl jo pasakytų žodžių.

Nebežinau kaip Man išsilaisvinti iš visko, kame Save įkalinau. 


Bitchy Blue.