Pavasaris virtęs pačia tikriausia vasara, tik alergijos priepuoliai primena, kad jis dar vis čia. O kitais metais Aš turėsiu kūdikį ir pagaliau Mano ieškojimai bus baigti. Nors gal ir neturėsiu, bet dabar tiesiog dievinu taip galvoti. Kartais pačios blogiausios pranašystės gali skambėti kaip šauniausi planai, o diena apmąstymų gali nuvarginti taip, kad vakarėjant jau nebenulaikai vyno taurės rankoje.
Šiandien Aš vilkiu rožinius senelės naktinius, kurie būtų žemę šluojantys, jei ne Mano iki išprotėjimo ilgos kojos, tvarkausi spintą ir išmetu viską iš eilės, nes Man nieko nebereikia. Būtent šito norėčiau palinkėti ir visiems kitiems - atsiriboti nuo beprasmybės ir susidoroti su pomėgiu keliaklūpsčiauti prieš tuštybę. Nors labiausiai Mane mylintis vyras sako, kad Mano savimeilė, nesibaigiantys pokalbiai su Savimi ir beribės savianalizės - aukščiausio lygio tuštybė. Bet net ir jis sutinka, kad šioji - išties išskirtinė ir reta.
Tiesa, iš visų pernykščių mokykliniams baliams skirtų skudurų galiu sukrauti paminklinę krūvą tuštybės deivėms. Sukišiu viską į maišą, įpakuosiu į dėžę, sugrūsiu palėpės spintos glūdumon, pamiršiu apie jų egzistavimą. Nes naxuj, galiu apsivemti iš to durnumo, su kuriuo nemokėjau susidorot praeityje. Dabar bandau kovoti su kitos rūšies durnumu, bet akivaizdu, nelabai sekasi. Gal kadanors marčios galės iš naujo atrasti istorijas pasakojančias suknias.
Didžiausia Mano dabartinė problema yra ta, kad Aš sunkiai galiu atsakyti pati Sau, ar viskas taip, kaip noriu, kad būtų? O keblumai atsiranda tik todėl, kad nesu užsibrėžusi aiškaus atskaitos taško. Kai dingsta aiškumas - gimsta beprotystė.
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą