Tas keistas momentas, kai darosi gėda už.... kitus.

Man toli gražu nėra svetimas vadavimasis iš post-savaitgalinės gėdos ar moralinių pagirių, tačiau ta gėda, kuri apninka stebint aplinkinius, tebėra svetimas jausmas. Deja, kuo toliau, tuo labiau imu su juo susigyventi, nes darosi jau ne tik, kad pernelyg sudėtinga, o tiesiog neįmanoma ignoruoti svetimų nusvaigimų, kurių liudininke Aš tampu prieš Savo pačios valią.

Mano kadaise nepriekaištingai funkcionavusios smegenys vis dažniau priverčia Mane nejuokais supanikuoti, ypač kai atsiunčia Man kokių nors nejaukių prisiminimų iš savaitgalių ar naktų, kurias jau buvau ištrynusi iš atminties. Dar žiauriau  - kartais jos ištrina prisiminimus Man to nepageidaujant ir apie Savo neblaivius pažadus sužinau iš kitų lūpų.

Skuboti sprendimai anksčiau būdavo patys geriausi, bet tikriausiai Aš jau subrendau, nes daugiau tai nebegalioja. Spontaniškumą išroviau iš Savo kasdienybės su šaknimis ir tikrai ne veltui. Daugiau nebenoriu jokių spontaniškų poelgių! Nebenoriu išdygti kažkam prie durų ketvirtadienio vakarą ir nebenoriu, kad Mane atakuotų telefono skambučiais paryčiais.

Bijau, kad būsiu truputį paskubėjusi kažkuriuose praeities etapuose, nes dabartinis slenka neįtikėtinai lėtai emocijų atžvilgiu ir tiesiog šviesos greičiu - laiko. Tik aišku kaip dieną - niekas nevyksta atsitiktinai, nes jeigu vyktų, tai nepyktų kiekviename žingsnyje įžvelgti pamokslo šešėlio. Kol vieni rėkia, kad tik Dievas tegali juos teisti, Aš pati Save nusiteisiu. Iki gyvos galvos.

Dar niekada nebuvo taip keista.
Bitchy Blue