Laidotis dar ankstoka

Niekaip nepajėgiau atsakyti Sau į keletą klausimų, kurie ramybės nedavė jau kurį laiką. Šiandien pagaliau atsakiau.

Visada žinojau, kad žmonės pernelyg nuvertina pirmuosius įspūdžius, neva tai jie dažnai būna klaidingi. Koks mėšlas. Po pirmųjų eksperimentų buvau susidariusi griežtą nuomonę apie meilę ir romaniūkščius, ryškiai nubrėžusi ribas tarp Savęs ir "skausmingų, beprasmių ir pervertintų" jausmų, kurie, tuomečiais žodžiais tariant, "Man netiko prie veido".
Ir kodėl gi reikėjo apsigalvoji? Sudvejoti tuo, kuo šventai tikėjau ištisus paauglystės metus? Kam reikėjo spjauti į veidą visiems taip kruopščiai kurtiems idealams?
Kodėl staiga aptemo sąmonė ir leidau Sau pamesti protą dėl dalykų, kuriems buvau tokia šalta ir abejinga? Ak taip, mažoji Indrutė myli akimis. Bet kad tu, Mielasis Mano, žinotum, kokią netvarką išvytas palikai... Tebevargstu mėgindama susidėlioti Save iš gabalų ir užkaišyti neįtikėčiausiose sąmonės vietose atsivėrusias skyles. Kad tu, vienintelis Mano mylėtas vyre, suprastum, kad bedramatizuodama Aš pamiršau svarbiausią!!! Aš pamiršau Save mylėti!

Ir kaip būdama dešimties Aš laukiau pirmosios nakvynės su drauge, o dvylikos nekantravau sulaukt pirmųjų menstruacijų, keturiolikos - pirmojo vakarėlio, šešiolikos - pirmųjų pasimatymų, aštuoniolikos - pirmojo automobilio, taip dvidešimties Aš jau laukiu pirmos didingos Pabaigos ! Kad galėčiau ramia širdim ir, svarbiausia, su šypsena užbaigti šitą ieškojimų, paklydimų ir absurdo etapą.

Ar šiandien jau pagaliau galiu ramiai sudėti bluostą žinodama, kad rytoj nubusiu dar ramesnė? Galiu. Nes ten, kur prioritetai išdėlioti tinkama tvarka, nėra vietos blaškymuisi. O Aš ir taip jau per smarkiai plunksnas susivėliau besiblaškydama...

Bitchy Blue.