Kol dar nepamiršau!...

Pastarosiomis dienomis ir savaitėmis esu tokia įsitraukusi į Gyvenimą! Tą tikrą, nesuvaidintą, su realiais užsiėmimais ir tikrais darbais, kad jau beveik pradėjau pamiršti, kokią didelę svarbą Man turi ta kita medalio pusė - fantazijos ir iliuzijų dozė, be kurios Aš - ne Aš.

Taigi taigi... Praėjusią savaitę (o gal ir dar anksčiau, tiksliai nebepamenu) buvau labai maloniai nustebinta dviejų malonių moterų: Sandros ( Kur mano raktai? ) ir Dovilės ( comes into focus ), kurios skyrė Man "Stylish Blogger Award 2012" statulėles. Ačiū, damos, labai malonu.

Ir nors Man beprotiškai keista būti įvertintai būtent tokiu būdu, o sužinojusi, jog skaityti Mano blog'ą, tai tarsi skaityti Gyvenimą, pasijutau kaip didžiausia apgavikė, nes... Dievaži, čia nėra Gyvenimo. Tačiau nepaisant prieštaringų minčių, prisijungiu prie šio smagaus žaidimo ir, greičiausiai, tik todėl, kad pernai būtent toks žaidimas suteikė progą atrasti labai įdomių tinklaraščių, kuriuos išties pamėgau. Iškart prisipažinsiu, kad parašyti septynis faktus apie Save (o dar ypač - negirdėtus!) Man skamba kaip labai rimtas iššūkis, nes šioje srityje Aš esu apsinuoginusi jau iki pačių Sielos gelmių, tad vargu, ar yra dar apie ką paatvirauti! Bet pamėginsiu.

Septyni faktai apie Bitchy Blue: 

1. Šis vardas gimė labai absurdiškomis aplinkybėmis - Bitchy buvo vienas pirmųjų Mano slapyvardžių (tais laikais vadintų nick'ais) kažkokioje pokalbių svetainėje. Pasirinktas tikrai ne atsitiktinai ir nors daugeliui kėlė (ir tebekelia) nemažai asociacijų su kekše, Aš labiausiai linkusi sieti šį vardą su tikrąją šio žodžio reikšme. Blue - Mano mėgstamiausia spalva ir kiekvienas, bent kartą susidūręs su spalvų reikšmėmis ir jų įtaka žmonėms, turėtų suprasti, jog kitokios spalvos Aš net ir negalėčiau mėgti.

2. Turiu labai siaubingą sąvybę viską, kas Man patinka labiau, nei labai, paversti savotišku kultu. Taip nutinka kartą per penkis tūkstančius metų, bet kai jau nutinka, apie tai sužino visi Mane supantys žmonės, nė vienas pokalbis neapsieina nepaminėjus naujo Mano susižavėjimo objekto. Pirmąkart Gyvenime kultu paverčiau Savo pliušinį šuniuką, kurį kieme vedžiodavau prisirišusi prie balto kaspino ir, neduok dieve, kas pasakydavo, jog jis negyvas. Paskutinis kultas - niekam ne paslaptis, buvo Vikingas.

3. Paskutinį kartą iš širdies lėbavau pernai - jei tiksliau, pirmąją Kalėdų dieną. Po to Aš lyg ir bijojau, lyg ir svajojau apie grįžimą prie senų įpročių, bet tik šią savaitę pagaliau apsisprendžiau, kad jei nepabandysiu darkart, niekada nesužinosiu, ar tikrai išaugau šitą pomėgį. Ak, tiesa, buvo keletas nukrypimų - bet ko neatsimenu, to nebuvo!

4. Aš negaliu įsivaizduoti Savęs po penkerių, dešimties, penkiolikos metų. Negaliu įsivaizduoti net ir po metų. Mano vaizduotė visiškai išsijungia, kai mėginu įsivaizduoti Savo ateitį. Galiu įsivaizduoti bet ką - tik ne Save ateityje. Tarsi būčiau užstrigusi šiandienoje ir rytojus Man neegzistuotų. Kartais tai Mane baugina, kartais - žavi, tačiau kaskart išgirdusi klausimą: "Kaip save įsivaizduoji po universiteto baigimo/dešimtmečio/savo penkiasdešimtmečio?" beprotiškai pasimetu, nes tai būna vieni tų retų atvejų, kai neturiu ką pasakyti.

5. Geriausiomis Savo savybėmis laikau humoro jausmą ir tai, kad Man nereikia žmonių tam, kad gerai jausčiausi. Mane visapusiškai tenkina Mano pačios draugija ir Vienatvę laikau labiau palaima, nei prakeiksmu, bet tai nereiškia, jog galėčiau gyventi negyvenamoje saloje. Jokiu būdu. Dievinu stebėti žmones ir iš šalies matyti jų išgyvenimus. Ir kategoriškai neigiu posakį, jog "svetimo skausmo nebūna", nes Man - būna. Ir yra.

6. Jei jau prakalbau apie žmones, tai nelaikau Savęs labai komunikabilia asmenybe, labai sunkiai prisileidžiu žmones artyn Savęs, turiu gal penkis išties artimus draugus, kuriais galėčiau pasikliauti visais Gyvenimo atvejais ir jie visi - labai gerai laiko ir išbandymų patikrinti žmonės. Man praktiškai nieko nereiškia vieną dieną imti ir tiesiog nutraukti visus ryšius su asmenimis, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių tampa nebepriimtini.

7. Galiu valandų valandas atvirauti apie Savo asmeninį Gyvenimą, meilužius, nuotykius, dramas, gėdas, klaidas, šunybes, pokalbius, vakarėlius, pasimatymus ir kitą neva tai intymų absurdą, bet žodžiai gerklėje Man pradeda strigti, kai pradedu kalbėti apie tai, kaip jaučiuosi, kokią žalą ar įtaką Man padarė vienokie ar kitokie poelgiai, kokį pėdsaką paliko žmonių atėjimai ar išėjimai, nes būtent Mano vidinės būsenos ir jausmai yra pats intymiausias, sakraliausias ir neliečiamas dalykas.

Papildomas.  Atsiprašau visų, kurie skaitot Mane ir manot, jog skaitot Gyvenimą. Nuoširdžiai - jo čia nėra. Pati nevengiu paklaidžiot senuose šito tinklaraščio įrašuose. Čia dvokia įkapėmis ir slogia rūsio drėgme. Bet juk čia ir yra kapinės. Kiek visko Aš čia prilaidojusi!...

"We can fuck forever, but you will never get My Soul" nėra tik žodžiai. Tai gyvensena, tai požiūris.
O Bondage yra ir bus Mano nesibaigianti kelionė po Savo pačios istoriją.


Dabar turėčiau kažką nominuoti ir pati... Bet Aš tokia egocentriška bjaurybė, kad nežinau ką ir tikriausiai norėčiau pati Save nominuoti, bet to jau būtų per daug...
Todėl nominuosiu blog'ą, kuris yra nejuokais apmiręs, tačiau vardan gražių prisiminų ir iš slapto žavėjimosi autore:
Damn Filthy Life