Tik nieko nesakyk

Lana Del Rey teka Mano venomis, Aš iš paskutiniųjų mėginu palikti visą Pasaulį užnugaryje, kvėpuoju šaltu žiemos oru, taip stebuklingai kvepiančiu snaigėmis, girdžiu kaip tarp pirštų smilksta cigaretė, galvoje sukasi tiek minčių, kad nepajėgiu susitelkti nė į vieną, monotoniškas dūzgimas ausyse sukuria stebuklingos tylos pojūtį ir niekaip nesupratu, kodėl žmonėms taip norisi kažkur bėgti, kad atrastum trokštamus dalykus. Viskas taip šalia, ranka pasiekiama. Tik susitaikyk su Savimi, kad netektų dangstytis galimybių, gerovės, plačių siekių, kosmopolitinių užmačių ar išaugtų plotų metaforomis. Būtent, metaforomis, nes niekas nelaukia. Tik ta pati tuštuma, kurią nešies su Savim tol, kol užpildysi. Tai reiškia, amžinai.

Norėčiau, kad žodis niekada bent savaitei įgautų prasmę. Apčiuopiamą ir suvokiamą. Ne butaforinę, ne mistinę, o žemišką kaip namų ruošos darbai, kurie neišvengiami, net jei ir ignoruoji buitį ar perleidi ją kitiems. Tada leisčiau Sau tiesiog niekada nesigilinti, neabejoti, netyrinėti. Norėčiau neturėti smegenų.

Papasakojau per daug vyrui, kuris mano esantis svarbesnis, nei iš tiesų yra. Ne iš vienišumo, iš paikumo visa šita istorija. Iš nebežinojimo kaip dar nusidėti, kaip dar šokiruoti jį ir, svarbiausia, pačią Save. Bet galiausiai pavargusi nuo bevaisių dviračio išradinėjimų sugrįžtu prie senos geros tyla gera byla taktikos. Nes tikriausiai mažiau skaudu yra tiesiog nieko neišgirsti, nei išgirsti pasiteisinimus. Juolab, kad Manieji skambėtų daugiau mažiau taip: "Viskas būtų gerai, bet... Aš ne tavo nosiai". O gal tiesiog šitaip Man paprasčiau.

Aš vėl jaučiuosi per stipriai Save įsimylėjusi ir vėl Man norisi visus rusiškai pasiųsti ant vyriško lytinio organo, vėl įdomiausias dalykas Pasaulyje yra Mano dramos - natūraliai kilusios ir specialiai sukeltos.

Negali būti, kad jau per vėlu ;*
Bitchy Blue.