Jofana, kaip nekenčiu dienų, kai baigiasi žiūrėjimas į gyvenimą ir pasaulį pro rožinę prizmę.
Nu apsivemsiu tuoj nuo bjaurasties, kuri aplink Mane. Aš nebežinau ką daryt, ko griebtis. Kur bepasisuku - vien šūdas. Noriu namo. Tik nebežinau, kur tie Mano namai. Man trūksta saugumo, stabilumo ir tikrumo jausmo. MAN jo trūksta. Tai tada nuoširdžiai pasimetu, ką kalbėti apie juos. Ir jus, nes jūs tarp jų. Aš pati Sau iš šalies atrodau saugiausia, stabiliausia ir užtikrinčiausia persona, bet, o dievai, kaip Mane smaugia viskas.
Jaučiuosi kaip koks bandomasis triušis. Noriu rėkt duonos ir žaidimų, nes su tokiomis pažiūromis nieko daugiau ir nebereikia. Jei iki Mano dienų hedonizmas dar nebūtų taip plačiai išgarbintas, išnagrinėtas ir aprašytas, tai turėčiau kuo užsiimti. Nes Aš visaip kaip tik įmanomai juo gyvenu. Dar, beje, esu įklimpus į nuobodybę, tuštybę, beprasmybę ir kt. šūdus iki kaklo.
Mamyte, kaip gaila, kad ne visiškai visas Mano šūdproblemes gali išspręsti.... :(
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą