Kaip bus, taip.

Nors ir kiek mažai Aš beprašyčiau, Tau bus per daug. Mes skirtingų kartų, skirtingų kultūrų ir nesuderinamų gyvenimo būdų atstovai. Neverta klijuoti nesudužusių veidrodžių, neverta mėginti sudėti dviejų skirtingų dėlionių dalis, neverta gaišti laiko tam, kas jau iš anksto pasmerkta žlugti ir jau seniai yra nuspręsta už Mus. Ir sakydami: "Šalin iš akių, šalin iš širdies" daugelis išties neklysta. Kaip sunku, nepakeliama, nereikalinga spraust Save į išaugtinį drabužį, mėginti įtikinti kitus, atvaizdą veidrodyje, nuotraukas asmeniniame albume ir žydrą žuvelę akvariume tuo, kuo pats nei gali, nei nori tikėti.

Nėra malonesnio jausmo už iš džiaugsmo spurdančią širdį, kai lauki kažko, kas jau visai netrukus įvyks, galbūt pakeis viską į gerą. Taip į gerą, kaip niekad net neleidai Sau pagalvoti. Ir nėra didesnio nusivylimo, nei tas, kurį patiriam neišsipildžius tiems lūkesčiams. Tiems didingiesiems. Ir kiekvieno mūsų jie tokie skirtingi... Meilė, karjera, pripažinimas, pinigai, pasisekimas, šeima, draugai, seksas, mokslas... Tik išsirink Sau svarbiausius.

O Aš visada norėsiu, kad Tu mylėtum Mane labiau. Nei nori, nei moki. Ir pati norėčiau galėti duoti daugiau. Nei noriu, nei moku. Nesikankinsiu ir nekankinsiu, nes nėra prasmės pradėti šito pokalbio. Mes nusipelnėm skirtingų likimų, Mes verti skirtingų Gyvenimų. Ne geresnių, tik kitokių. Atskirų. Ir jei anksčiau viskas, ko troškau, buvo atvirumas, tai dabar jo noriu mažiausiai. Atsisveikinant išliet visas nuoskaudas ir išsakyt visus slogulius tik kadaise atrodė gera mintis. Dabar Aš prieš atsisveikinimus apskritai.

Privalu išmokti išeiti tyliai. Kad būtų taip, tarsi Tavęs nė nebūtų buvę. Čia ne tušti žodžiai, nors ir ištraukti iš begaliniai tuščio romano.

Kaip ten bebūtų, Savo terasoje šampaną gerti Aš noriu. Viena.


Bitchy Blue.