Kokia sena bebūčiau, niekad nebūsiu per sena vidurnaktinėms psichozėms!

Nors ir kaip karštai besistengtum, tikri jausmai nemiršta, jie atgimsta netikėčiausiu momentu, dar stipresni, nei prieš tai. Aš, žinoma, nekalbu apie kokią nors sukruštai banalią meilę, ne. Čia apie visą griaunančią, didiems darbams įkvepiančią ir nesunaikinamą neapykantą. Taip besąlygiškai ir nenuginčijamai nekęsti yra kur kas stipriau, nei mylėti.

Aš nekenčiu žmonių. Vakar, šiandien ir rytoj. Aš jų nekenčiau, nekenčiu ir nekęsiu, kol pajėgsiu. Neatsižvelgdama į lytį, amžių, statusą, orientaciją, pažiūras, tautybes, įsitikinimus, ryšį su Manimi - nekenčiu žmonių, tiesiog - nekenčiu. Ir kuo geriau juos pažįstu, tuo labiau nekenčiu. Nejaučiu neapykantos pavieniams individams - šita neapykanta orientuota į ištisą rūšį. Man būtų gaila Savo laiko, energijos ir kitų žmogiškųjų išteklių kiekvienam atskirai.

Vieni nieko nepametę, kiti nors ir viską išmėtę, mano esą visagaliai. Norisi apsivemti, apsiverkti, purtytis iš to šleikštulio, kurį kelia tokios situacijos. Mes žaidžiam tarsi tebebūtume dvylikos, o ne dvidešimties, bėgam nuo tiesių atsakymų; akistatų, kuriose vienintelis būtinas atributas - padorumas. Po velnių, kas Aš tokia, kad jus teisčiau, bet Man taip gaila kiekvienos iššvaistytos minutės. Iššvaistytos besiklausant raudų, keliant taures iš liūdesio, tūkstantį ir vieną kartą garsiai permąstytų įvykių.
Nes kad ir kiek mažai Savęs beskirčiau kitiems, vistiek per daug!

Kodėl tiek kartų dalyvavau svetimų problemų sprendimuose, kodėl tiek kartų prisiėmiau svetimus rūpesčius ant Savo galvos, kodėl tiek kartų iš dramų stebėtojos turėjau tapti jų dalyve? Kodėl niekada, nė vieno sukrušto karto Aš nieko nepriverčiau atsidurti Mano vietoje ir išspręsti Mano problemas?! Ak taip, todėl, kad Aš nesu idiotė ir neprisidarau tokių problemų!

"Elkis su kitais taip, kaip nori, kad su tavim elgtųsi" - fuck this shit. Elkis su kitais taip, kaip jie elgiasi, nes būtent tokio elgesio jie tikisi iš tavęs. EIKIT NACHUJ. 

Turiu youtube tokį mielą playlist'ą pavadinimu "depresinės", bet tiesa ta, kad net pati liūdniausia daina ten skamba kaip linksmiausia dainuška, palyginus su simfonija, grojančia kažkur Manyje. Ten, kur niekas negirdi ir neišgirs.

Tikrų tikriausia Magija - net ne tai, ką jaučiu, labiau tai, kaip jaučiuosi.

Bitchy Blue.