Paseksiu pasaką.
Kartą viena maža mergaitė, beprotiškai troškusi būti tikra femme fatale ir po savimi pasiguldyti visus nuodėmės vertus ir neišmatuojamai aukštus standartus atitinkančius vyrus... Ne, geriau neseksiu šitos pasakos.
Taigi štai pavasaris niekaip neateina ir žiedai nė neketina skleistis, romanų fronte - visiškas štilis, atostoginė kasdienybė perpildyta nuobodybės ir tinginystės, nebekuriami absoliučiai jokie planai ir nebekeliami jokie tikslai ar reikalavimai. Nei Sau, nei kitiems. Tik nuolatinis plaukimas pasroviui, o gal greičiau plūduriavimas ramiame vandenyje. Gyvenimas bėga, tačiau kažkur pro šalį. Ir tai net nėra blogiausia dalis. Blogiausia dalis - jokio suinteresuotumo kažką pakeisti. Iš dalies džiaugiuosi, kad dienos prabėga nepastebimai, mėnesiai praskrieja siurrealiu greičiu, laiko tėkmė prarado prasmę - nebesiguodžiu laikas parodys, laikas užgydys žaizdas, laikas viską sudės į vietas blevyzgomis. Laikas Man neegzistuoja - bent jau ne šiuo metu.
Neidentifikuojamas metų laikas įvarė Mane į kampą ir privertė jaustis taip, lyg Aš nebebūčiau Aš. Todėl nutariau surasti Save iš naujo. Tradiciškai - pradėjau nuo plaukų spalvos. Lengvabūdiški blondiniški metai baigti. Ačiū jiems už viską, dabar - naujos eros pradžia. Prieš miegą Aš skaitau G.G. Marquez'ą, pirmadieniais-trečiadieniais mokausi ispanų kalbos, rytais geriu kavą su Baileys likeriu ir pusryčiauju vakarais. Rašau laiškus Sau ir vis ieškau būdo, kaip juos nusiųsti ateities Indrei. Na, kaip tame prancūziškame filme.
Nusirėžusi Savo kasas drauge nusirėžiau ir bent penkerius metus. Kaip M juokauja - dabar ji rami išleisdama Mane iš namų, nes jokie dvigubai vyresni vyrai neberizikuos kviest Manęs kavos, kadangi baiminsis kaltinimų nepilnametės tvirkinimu. O Aš žiūriu į veidrodį ir šypsausi - Dieve, kokios liūdnos Mano akys, bet kokia Ramybė jose! Galbūt pagaliau išsilaisvinau iš tų pančių... Tų, kuriomis pati Save buvau supančiojusi. Deja, sakau galbūt, nes žinau kaip būna - pasidžiaugi ir BUM!... sudie, Eliza.
Net svarstau galimybę nueiti išpažinties. Šimtą metų nebuvau, o tikrai turiu ką išpažinti! Tik klausimas, ar Man to reikia ir ar kas po to pasikeistų. Vargu, bet pamėginti verta. Artėja Mano dvidešimtmetis. Sakyčiau, vienas rimtesnių Gyvenimo atskaitos taškų. Bet Aš juk dar tokia naujagimė! Kamuojama šitokios brandos stokos, apie kokią aplinkiniai nė įtarti negalėtų.
Kažkodėl vis prisimenu kaip būdama trejų ar ketverių sėdėjau M automobilio gale, važiavom namo iš darželio, o Aš praeiviams ir pravažiuojantiems rodžiau vidurinį pirštą. Tada dar nežinojau, kad ateityje tai taps Mano mėgstamiausiu gestu...
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą