Šiemet pradėsim iš naujo.

Trumputis diskursas į praeitį:

Kalėdos buvo itin girtos. Jau pirmą jų dieną pažymėjau buteliu tekilos ir nenutrūkstančia milijono žodžių tirada, kaip svetimas benkartas staiga tapo Mano vaikas. Netikėčiau, jei tai nebūtų įamžinta įraše.
Leidau Sau verkti ir depresuoti iki Naujųjų. Kai vidurnaktį visi girti ir laimingi šovė šampaną, leido į dangų fejerverkus, bučiavo mylimuosius ir sveikino draugus, Aš gulėjau Savo lovoj. Ne viena, su šampanu. Gėda prisipažint, nei ašaros, nei depresijos nesibaigė kartu su 2011aisiais. Todėl dabar daviau Sau dar mėnesį - bonus. Nuo Vasario pirmos Aš arba susiimsiu į rankas, arba susiimsiu į rankas. Nes kol kas esu tik labai nelaiminga blondinė, kuri naktimis kūkčioja apsikabinusi pagalvę, nes ilgesys, kurį jaučiu tam vyrui, darosi sunkiai bepakeliamas.


Dabar.

Mane nuoširdžiai užpisa tai, kad apie jį Aš galvoju daugiau, nei apie Save; daugiau Savo laiko skiriu apmąstymams, analizavimams ir skendėjimui prisiminimuose, nei ateities kūrimui ir, galų gale, studijoms. Šiaip ar taip, greičiausiai kaip Vivian ir sako, reikia duot laiko viskam sugult į Savo vietas. Nesvarbu, kad šiuo metu Man atrodo, jog pasmerkiau Save amžinam visko lyginimui su praeitimi ir nesibaigiantiems nusivylimams.

Taip norėčiau tiesiog išsiblaivyti. Kad šita būsena praeitų kaip kokios beprotiškai sunkios pagirios, aplankiusios po nakties, kurią pradėjai vynu, tekila, kokteiliais, vodka, o baigei šampanu... Tiesiog pabusti su skandančia galva, protestuojančiu skrandžiu, švinkstančiu kūnu... Išsivemti, išsimaudyti, išsimiegoti ir.. išsiblaivyti! Deja.

Why does it feel that you're there when you're already gone
Why does it feel like you care when I know that you don't

Pati Save užpisau su šitos sudaužytaširdės mėmės amplua. Noriu atgal Savo Queen Bitch'inės Indrutės :(