Visiškai nieko nereiškia tai, kad praėjusią savaitę visiškai nieko neveikiau. Ir tai sakydama būtent tai ir turiu galvoje. Tai visiškai nieko nereiškia, nes tai nieko nekeičia. Tai nedaro menkiausios įtakos faktui, kad vos įpusėjus šiai savaitei (beje, taip pat nieko neveikiu) jau jaučiuosi pavargusi. Ką ten pavargusi, nusivariusi nuo kojų jaučiuosi. Būtent dėl nieko neveikimo.
Reikia ir šį, ir aną perskaityti, padaryti, nudirbti, aplankyti, bet Aš neturiu laiko. Tas nieko neveikimas atima visą Mano laiką! Ir Aš nuolat užsiėmusi. Visiškai nejaučiu nuobodulio. Absoliučiai, nė šešėlio. Būties pilnatvė tiesiog suvysčiusi Mane. Aš jaučiuosi gyvenanti nieko neveikdama. Kadaise teko dalyvaut pratybose-diskusijoje-paskaitoje ar velnias žino kas tai buvo, žodžiu dar mokyklos laikais, kažkokia moterėlė suokė apie sustojimo ir pasigėrėjimo akimirka, svarbą. Dievaži, jokiu būdu negalima liautis stovėjus ir stebėjusis. Pati Savim kartais stebiuosi, kokia esu filosofiška. Reikalui ar norui esant, prasmę ir svarbą galiu įžvelgti išslinkusių plaukų kuokšte, besivoliojančiame tarp dulkių kamuolių Mano kambario kampe. Ir pelėsyje, kuris pradėjo augti aną mėnesį gertame ir pamirštame ant palangės kavos puodelyje. Taip, neturiu laiko namų ruošai. Aš užsiėmusi nieko neveikimu. Jei Man mokėtų už nieko neveikimą, būčiau mėnesio-metų-amžiaus darbuotoja. Visos premijos ir padėkos būtų skirtos Man. Nes Aš šios srities profesionalė, galėčiau vesti apmokymus pradedantiesiems, jei tik turėčiau laiko. Deja, esu pernelyg užimta.
Kitą savaitę išvykstu į Angliją. Realiai neketinu lankyt jokių turistų lankomų vietų ar fotkintis gražiose vietose. Apskritai tai važiuoju ten aplankyti Savo G, gauti dozę gerų (arba priešingai) emocijų, važiuoju, nes reikia atostogų nuo nieko neveikimo. Tačiau žinant, kokia darboholikė esu, greičiausiai ir ten nieko neveiksiu. Galim sakyt, kad čia bus komandiruotė.
Bala nematė, prisipažinsiu keletą kartų nuklydusi į lankas ir šiek tiek atitrūkusi nuo nieko neveikimo. Nusipirkau bilietą. Į sekso dievaičio buveinę. Į abu galus, deja. Ir dabar retoriškai Savęs klausiu, su tokia Samanthos Jones seksualiai nusivylusia gaida balse: "How far a girl would go for a good fuck?". Aš esu tikrai nerealiai nustebinta atsakymo. 1373 kilometrus. Ir nė puskilometrio daugiau. Ir Aš tai padarysiu tikrai ne dėl to, kad bilietai pirmyn-atgal kainavo nei daug, nei mažai - maždaug tris Cosmopolitan kokteilius ne pačioj prabangiausioj, bet ir ne pačioj varganiausioj Vilniaus išgėrimų vietoj. Nors ir dėl to kažkiek. Labiausiai tai padariau dėl tos nepakeliamos minties, šovusios į Mano blondinišką gatvą praėjusį šeštadienį, paryčiais. Tuo metu kaip tik važiavau namo, miestas tuščias, tokia euforija, šviesoforai neveikia, pėsčiųjų nėra, dangus žvaigždėtas, spaudi kiek gali, blakstienuota mašina skrieja vieškeliu, ahaha... Ir ta mintiūkštė, aplankius taip netikėtai, nelauktai, taip ne vietoj ir ne laiku. "Jeigu per artimiausias 48 valandas nepasidulkinsiu, išsikraustysiu iš proto". Esmė ta, kad neišsikrausčiau Aš iš to proto, nors praėjo jau ir gerokai daugiau. Net ir nebūčiau išsikrausčius. Čia tik tas tylus balselis, tūnantis kažkur tarpukojy, kartais sumaišo visas kortas ir verčia elgtis labiau neapgalvotai, nei norėtum Sau leist.
Beje, dabar turėčiau skaityti kelis Freudo straipsnius užuot čia blevyzgojus, bet dar noriu pažiūrėti Califonication vieną kitą seriją, o tas seniai miręs vyras - palauks...
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą