...nes Aš niekad neklydau dėl to, kad Meilė Man netinka prie veido.
Dėl to beliko apsispręst - veidas, ar Meilė.
Viskas taip sudėtinga, kad beveik imu pradėt pavydėt tiems, kurie į tas santykių nesąmones stačia galva nėrė dar prieš sužinodami, kas per daiktas yra tie santykiai. Pavydėt jiems galiu nebent to, kad jie daugiau/mažiau žino, ko tikėtis. Arba bent jau, kaip elgtis yra normalu. Iš viso, ar egzistuoja koks nors santykių protokolas, ar padoru yra elgtis tiesiog taip, kaip norisi? Nes jeigu taip, tada Aš labai nusivylusi. Kodėl tada Tu atsakai po valandos, o Tau - po paros? Niekad nenorėjau žaisti tų idiotiškų vaikiškų žaidimėlių "laužysiuosi, nes noriu sužinot, kaip rimtai jis į mane žiūri" ir šventai tikėjau, kad vyresnis vyras - tiesiausias apylanka nuo šito mėšlo. Deja deja deja.
Ir tas gniuždantis klausimas, vis iššokstantis prieš akis - "Ar MES rimtai?!" pradeda dusinti; bet tikriausiai taip jau nutinka, kai pagaliau prarandi tą plačiai išliaupsintą Skaistybę. Tik kaip jau šimtus kartų sakiau - ji yra dvasinis, ne fizinis būvis. Pavydžiu tiems ir toms (deja, apie tas teko girdėt vos kartą ir tai, iš "Sekso ir miesto"), kurie sugebėjo išdulkinti visus, kuriuos norėjo ir išsaugoti šitą neįkainojamą vertybę.
Dar klausiu Savęs, kaip moterys sutinka susidėti, apsigyventi, apsivaikuoti, pasiaukoti, atsiduoti be įsipareigojimo. Ir Aš turiu omeny tą patį stipriausia, rimčiausią, nesuvaidintą, brangų ir reikšmingą juvelyrinį dirbinį. Netikiu blevyzgom, neva tai yra netikinčių Santuoka (patikėkit, ta amžinąja Aš taip pat tikiu tiek, kiek nekaltu Jėzaus prasidėjimu) ir manančių, kad ji nieko nereiškia, jog tai tik parašas, tik formalumas, o svarbu tik tai, ką jaučiame ir ko norime. FUCK THIS SHIT ! Jeigu jau būti su vyru, tai su visais įmanomais pribombasais ir priklausančiais priedais. Kai ganėtinai artimi draugai tarpusavyje stebisi, kodėl iširo tokia graži pora, beveik pustrečių metų gyvenusi beveik šeimyninį gyvenimą, Aš piktdžiugiškai kvatoju. KAIP TAI KODĖL?! Mane irgi nesveikai dapistų du su puse metų gyventi su vyru būnant saldžiąja porele. Aš irgi ardyčiau šitokią "sąjungą" pirmai progai pasitaikius ir lėkčiau bėgčiau kurt normalios Santuokos su vyru, kuris yra pakankamai vyriškas, drąsus, ryžtingas ir subrendęs, kad papuoštų dešinės rankos bevardį pirštą akmeniu!!!
Taip, Mano Gyvenime viskas arba balta, arba juoda. Arba tik lengvabūdiškai dulkinamės be įsipareigojimų ir nedrįsk Man skambint ir prašyt kartu papusryčiaus, arba žieduojamės, jofana. Nes Aš nenusiteikusi būt drauguže, sugyventine, partnere ar dar chuj znajit kuo.
Stengiuosi nepamiršti, kad iki trisdešimtmečio reikia dukart ištekėt ir parašyt knygą.
P.S. "Single Ladies" daina yra nepakankamai gera užuomina vyrui-neūžaugai. ahahahahaha
Pilnai sutinku su tavim dėl šito gyvenimo susimetus. Aišku, taip gyvent žiauriai patogu diedui, kuris metelius- kitus pagulinėja su viena, po to laisviausiai susideda manatkes ir varo pas kitą ir taip tamposi-pramogauja iki 35 metų ir jam pochui, kad jis dar šeimos neturi, nes vis tiek ras jaunesnę ar vyresnę mergelę, kuri sutiks vaikus jam gimdyt, nes vis tiek vyrų 4 kartus mažiau nei moterų. o žvelgiant iš moters pozicijos: tokie lochai diedai, kurie net nesiruošia ženytis gaišina jos brangų laiką(kuris pripažinkim, tikrai brangesnis, nei vyrų)iki kol jai sueina 35 metai ir ji tampa nebereikalinga, nes juk tuomet atsiranda daug jaunesnių ir šviežesnių.
AtsakytiPanaikintiTaip, Akvile, žiauri tiesa, diedų mažai, o tarp jų normalių - dar mažiau, ką jau kalbėt apie GERUS.
AtsakytiPanaikintiIr išeitis tik viena - neperžengti bendrų namų slenksčio tol, kol nėra AKMENS ant piršto! :D
Nu logiškia mąstant(nors diedų elgesy logikos mažai), jei vyras jau nori su tavim rimtai šeimą kurt, tai jis ir siūlys ženytis, o jei siūlo tik kartu gyvent, tai faktas, kad jis dar neapsisprendęs
AtsakytiPanaikintiSutinku visu šimtu.Vyrai dar drįsta prieš draugelius gyvenimo susimetus faktą akcentuot, kaip statusą "Gyvenu su moterim,bet ji man NE ŽMONA", taip parodydami, kad namų šeimininkę ir sugulovę turi, bet ji negali reikšt jokių ambicijų į jų laisvę ir duot oficialius nurodymus.Gyvenimas susimetus man kažkoks moteriško orumo žudymas ir nepritariu minčiai, jog iš pradžių reikia išbandyt "gyvenimo dviese" scenarijų, o jei viskas čiki puki, jau tada ir ženytis galima. Jau geriau tuoktis,nesugyvenus-skirtis,po to vėl tuoktis ir t.t.
AtsakytiPanaikinti