Nežinau kas inspiravo Mano pastarųjų dienų apmąstymus - ar per visuotinės literatūros paskaitas nagrinėjamas senas literatūrinio sekso partneris Kafka, ar nė akimirkai neapleidžiantis vienišumo jausmas, ar tas nežinia ko laukimas, bet faktas lieka faktu - vargu ar kada anksčiau jaučiausi labiau pasimetusi.
Universitete iki soties atsimėgauju Savo pačios kompanija, nes, eilinį kartą pabūsiu bjauria kale, tik ji Man ir miela šiuo metu. Nenoriu žmonių, pažinčių, pokalbių, besimezgančių draugysčių svaigulio ar pirmų sielos ir proto apsinuoginimų alkoholio akivaizdoje. Ir kasdien vis sunkiau darosi kovoti (o gal veikiau susigyventi) su Manyje bebaigiančiom įsišaknyti blogybėm - nostalgija, vienatve, ilgesiu... Kasdien vis sunkiau darosi suvokti, kad Mano buvęs Gyvenimas (tikrai nepabijosiu jo pavadinti rožiniu - būtent toks jis ir buvo!) tėra dar vienas įsimintinas kadras Mano Gyvenimo prisiminimų albume...
O tomis akimirkomis, kai ima rodytis, jog tai, ką sėju aplink, teks kadanors dar ir pjauti, o vėliau springti to derliaus vaisiais, Aš puolu į paniką, isterikuoju ir žliumbdama springstu Savo pačios kūno skysčiais. Klausiu ir priekaištauju pati Sau.
Norėčiau dabar būt laimingai ištekėjusi, laukčiausi pirmagimio. Arba spjovusi į mokslą, išsilavinimą ir dabar lėbaučiau chuj znajit kuriam Bratislavos pogrindžio klube, maukčiau alų ir glamžyčiausi su tris paras nesimaudžiusiu rokeriu. Arba savanoriauti kokioj iki skausmo skurdžioj Afrikos valstybėlėj, šerčiau tuos mažus juoduliukus iš bado išpampusiais pilveliais. Arba kirpti ūkininko škoto avis, naktimis nusikalusi maukčiau škotišką viskį gulėdama ant šieno kupetos. Norėčiau bet ko nors kiek egzotiškesnio už tai, kas vyksta dabar.
Nes Aš geriau darysiu BET KĄ, nei darysiu tai, ką... ką normalu daryti. O dabar Aš dūstu, springstu, triskart per dieną apsivemiu iš to normalumo.
Man nepakankamai nenormalu yra kartkartėmis surengti kelių parų trukmės dulkinimosi maratonus su karščiausiu pasaulyje vyru; nepakankamai nenormalu yra slaptai svajoti apie tai, kaip geriausia draugė neištvėrusi galiausiai viską meta ir sugrįžta pas Mane; nepakankamai nenormalu yra kurti tūkstantis pirmą Gyvenimo scenarijų.
Taip pykina nuo tų daug kalbančių ir nieko nedarančių lovelasų, bet suvokiu, kad turiu su jais daugiau bendro, nei norėčiau - Aš irgi kalbu maždaug septynis kartus daugiau, nei darau; ir nuo tų mergelių, desperatiškai mėginančių savo prastesnę, nei eilinę, buitį pritempt prie kažko bent kiek panašesnio į "Blonde Salad" ar "Sea of Shoes" sukurto įvaizdžio. Būtent, įvaizdžio, nes dievaži, duočiau penį nukirst, jei tik tokį turėčiau, kad tos fešionistos tikrai nenorėtų gyvent šitų merginų gyvenimų. Ir dar kraupiau tai, kad ir su šitom turiu daugiau bendro, nei norėčiau! Kaip jos vargais negalais bando prisitempt prie to trendy šūdpasaulio, taip Aš bet ką padaryčiau, kad tik kuo toliau nuo jo atsidurt.
Kooookia negatyvi ir susip*susi, gyvenimu nusivylusi, prasigėrusi boba parašė šitą post'ą, Aš nežinau.
labai panašiai susivėmus jaučiaus pirmam kurse. gal čia natūralu.
AtsakytiPanaikintiAs pirmam kurse kaip tik jauciaus ziauriai gerai, neapsakomas jausmas buvo pagaliau pabegt nuo tevu ir is to suknisto mazo miestelio, kuriame NERA ka veikt, ten nieko nera... O cia man buvo kazkoks lengvo oro gusis, pirmakarta gyvenime :) Bet dabar kai mokslai baiginejasi, prie visko pripratau, ir man norisi KAZKO naujo gyvenime.. tikiuosi kad manes i tu fashionistu sarasa neirasei, nes paskutiniu metu bloge rasau vien apie mada ir susijusius dalykus, nes tai tikrai praskaidrina man diena :) Ir nemanau kad kazkas noretu buti Blonde Salad ar sea of shoes, kiekvienas nori buti savitas :) Nebent noretusi gauti for free dizaineriu stuff, kaip chiara pvz :D Bet cia kiekvienam taip negali pasisekt, naturalu :)
AtsakytiPanaikintiDaugiau optimizmo, Indre, cia ruduo taip suknistai veikia:)