Būna akimirkų, kai trokštu visus Savo principus, išdidumą, nusistatytas taisykles ir dogmas sukrauti į medinę dėžę, užkalti milijonu vinių, įmesti į srauniausią upę, kad daugiau niekad nebetektų su jais susidurti akis į akį. Bet tos akimirkos - labai trumpos ir labai labai retos. Tiesa, dabar va gyvenu būtent tokioje akimirkoje.
Norėčiau leist Sau padaryt begalę kvailysčių. Tokių paikų ir tokių absurdiškų, kad jas iškrėtusi jau niekad nebegalėčiau būti ta, kuri esu dabar. Manęs tiesiog nebebūtų. Ne, ne todėl, kad būčiau negyva - o tikrai negaliu garantuoti, jog išties būčiau! Tie paiki poelgiai persekiotų Mane visą likusį gyvenimą nuolat primindami apie Save ir tos juodos dėmės, sudergusios Mano beribį išdidumą ir nežabotus principus trukdytų Man ramiai gyventi...
Bet kartais leidžiu Sau pasvajoti... apie tai, kaip Aš Man ir Mano tampa Mes Mums ir Mūsų; apie tai, kad "myliu tave" gali nuskambėti ir be "bet Save myliu labiau" (ta prasme, VISIŠKAI be šios frazės - net mintyse išsakytos!); apie tai, kaip Mano ateities planai pakoreguojami tam, kad derėtų ir prie Tavųjų.
Kartais Man suspaudžia širdį nuo minties, kad veikiausiai neišauš diena, kuomet Savo Gyvenimo paveikslo pirmam plane matysiu ne vieną Save. Bet tada Aš susišukuoju plaukus, pasidažau, apsirengiu gražiausius apatinius ir apsikarstau mėgstamiausiais papuošalais, pasiunčiu oro bučinį Savo atspindžiui veidrodyje ir garsiai ištariu: "Myliu Tave!"... nes nors ir koks svarbus Tu bebūtum, Aš svarbesnė.
Bitchy Blue.
P.S. Noriu tatuiruotės. Mažučio vienaragio and pėdos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą