Žinai ką reiškia verkti naktimis, bijoti pačiai Savęs, su nerimu laukti likimo, kuris už artimiausio vingio laiko tau paruošęs prarają, po kurios jau nieko nebebus, nei tavęs, nei tavo baimių, nei blogų nuojautų, nei grėsmės. O tos prarajos - tikrų tikriausiai bedugnė, ja krisdama pamirši skaičiuoti metus, stebėti aplinką, pačią save, užmirši, kad krenti ir kad esi pasmerkta taip ir nerasti ramybės. Ir ima rodytis, kad net siaubingiausia tragedija tėra rožinis popiečio miegas, kai viską lygini su tuo, kas dar nenutiko, bet gali nutikti. Labai stipriai gali nutikti.
Tikrai, nert stačia galva į Gyvenimą, buvo pati kvailiausia kada nors Man šovusi mintis. Bet kelio atgal nebėra, pirmyn, beje, irgi nėra... Kol kas stoviu vietoj, ištirpusi kažkur nebūtyje ir Savo pačios kraupiausiose iliuzijose. Taip laukiu vėtros, kuri išplaikstytų visas abejones, visas dvejones. Visas paslaptis ir slėptuves.
Štai dėl ko Aš nekenčiu žaliuojančio miško - jame tiek paslapčių, tiek besislepiančių būtybių, tykančių, kažko laukiančių. Mano mėgstamiausias metų laikas - žiema. Gamta mirusi, laukai balti, apsnigti, aplink nė gyvos dvasios, nė menkiausio šešėlio, viskas taip aišku, taip tyra, taip paprasta...
Neklausiu, kodėl viskas taip sudėtinga, nes žinau. Visi žinom. Mes norim, kad būtų sudėtinga. Leidžiam, kad viskas būtų sudėtinga. Nekeičiam nieko į paprastę pusę, patys nesame paprasti. Bent jau daugelis iš mūsų, bent jau tie, kurių noriu šalia. O būna, tikrai ilgiuosi paprastumo. Tokio žmogiško, tokio tikro. Be idealių makiažų, be dailiausių aprėdų, be manieringiausių kalbų.
Life Sucks. Ir šiandien Aš noriu tik mirti.
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą