Džiaugsmą laistau ašarom.

Niekada nesupratau tos paskutinio skambučio prasmės, kam reikia virkdytis, kai gali džiaugtis dėl pagaliau baigto vieno Gyvenimo etapo ir pradėt naują.

Meluočiau sakydama, jog pati neverkšlenau, tikriausiai nebuvo penktadienį nė vieno abituriento, kurio akių nedrėkino ašaros. Ir kaip smagu buvo dainuoti mokyklos himną didžiąjame kieme! Pastaruosius keturis metus nekenčiau šitos dainuškos, atliekamos per visas gimnazijos šventes, bet kai jau atėjo momentas, kuomet ji buvo dainuojama paskutinį kartą, viskas visai kitaip nuskambėjo. Net žodžiai pasirodė turintys prasmę!

Labiausiai liūdna dėl to, kad jau nebegalėsiu žaist įžūlios pedofilės ir nebevarvinsiu seilės per kūno kultūros pamoką stebėdama bičus-jauniklius... Dar per 12 metų vergovės taip ir neteko pasiduot su kokiu hot bendramoksliu tamsiam koridoriaus užkampy. Ir mokyklinio romaniuko jokio neapturėjau. Na, beveik neapturėjau. Ten buvo seniai ir netiesa.

Paskutinis šokis didžiajame gimnazijos kieme su pačiu mylimiausiu mokyklos draugu gal ir būtų sugraudinęs ledinę širdį, deja, nepadoriai aukšti aukštakulniai leido galvoti tik apie tai, kaip čia šokti kiek gracingiau, nei pensininkų klubo šokių vakare...

Vakarop, žinoma, prisiminiau, kad čia šventė buvo ir šventes reikia švęsti, taigi liūdesį skandinau šampane, žinoma.

Na, o dabar... paranojos :) juk egziukas dar vienas jau tuoj tuoj tuoj!

Bitchy Blue.