Negaliu prisiversti vakarais eiti miegoti padoriu laiku, nes rytais žaidžiu mažą žaidimuką pavadinimu "Kaip bus, taip gerai". Keliuosi be žadintuvo ir važiuoju į tokią pamoką, į kokią spėju, arba, kaip šįryt, tiesiog nevažiuoju, nes nespėju... Ganėtinai linksma ir tikrai patariu žaist visiems, pavargusiems nuo kasdienybės banalumo. Deja, smarkiai dvejoju dėl šito žaidimo daromos įtakos atsakomybės sampratai, nes tikrai nelabai įsivaizduoju, kaip tokį žaidimą žaistų dirbatys nuo 8 iki 5.
Tiesiog mėgaujuosi pavasariu, valgau braškes (kol kas tas beskones, dirbtinai atrodančias iš plastmasinių dėžučių) su plakta grietinėle ir neišlendu iš rožinių naktinių. Nes neturiu ūpo stumti laiką mokykloje tarp žmonių, kurie visiškai Manęs nedžiugina. Su tais, kurie džiugina, pabūnu ir be šitos pašalinės veiklos.
Vistik, kažkurią dieną, rodos, vakar, pagerbiau mokyklą Savo apsilankymu, deja, neišbuvau nė pusėj pamoku ir su vyriškiausiu Savo draugu patraukėm įkalt alaus ta proga, kad atvykau į mokyklą be mašinos. Aš, žinoma, alaus negėriau, Man tiesiog patinka tas posakis "įkalt alaus". Taip varguoliškai skamba, kaip kokia egzotiška pramoga. Anyway, begurkšnodami kiek tauresnį alkoholį, prisiminėm ir aptarėm visokiausias praeities peripetijas. Dievaži, mes tiek daug vieni apie kitus žinom, nors apsimetam, kad nežinom nė pusės to... O su kitais taip dalinamės žiniomis, lyg žinotume triskart daugiau! Labai juokinga, labai dramatiška, labai įdomu. Jei vieną dieną visos tos intrigos iškiltų dienos švieson, įtariu, visos draugystės būtų žlugusios.
Didžiausias tų paskalų žavesys slypi net ne tame, kad daugelis jų yra perduodamos iš lūpų į lūpas, paslapčia nuo pagrindinių veikėjų, o tame, kad visi žino, jog tai tik paskalos, tačiau nė už ką neatsisakys džiaugsmo jomis dalintis. Ir neduokdie, kuri(s) nors užsimins, kad čia tik iš piršto laužti gandai...
Everybody knows it. It's just that nobody talks about it
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą