Kai užeina beprotystės bangos, kai nebetveri savam kaily, kaip smarkiai nori ką nors tokio labai labai labai labai nutrūkusio padaryti, bet šalia nėra nė vieno žmogaus, su kuriuo tą akimirką norėtum iškrėst kokį piktą pokštą, nes visi mylimiausieji arba jau miega, arba tiesiog ne šalia, griebiesi šiaudo ir... ilgesio bei vienišumo iškamuota čiumpi savo blet.berrį ir skubiai sumaigius sms'ą :
"Žinok, kad jeigu Aš neįstosiu kur norėsiu ir baigus mokyklą nedarysiu to, ką dabar planuoju daryt, tai tekėsiu už Tavęs. t.y. mes tuoksimės. Nes kažką tai reikės daryti, o geriausia gi daryt tai, ką norisi. Ane?"
Taip, tai beprotiškai nesiderina su tuo, kad Aš noriu dėt tašką ir apsisukus išeit, trenkt durim taip, kad taurės iškristų iš lentynų, paveikslai nusikabintų nuo sienų, o alkoholis buteliuose sujudėtų, bet... kartais tiesiog imu ir nesusivaldau. Bet gal taip ir geriau? Gal taip ir turi būt?
"Gerai"
Ir viskas? Jokių šokinėjimų iš džiaugsmo, jokių nuostabos šūksnių, jokių prisipažinimų meilėje, jokių skambių žodžių? Tik gerai?!
Antravertus, "gerai" yra geriau, nei "ok" ar "aha". Bet Aš vis tiek nepatenkinta. Ir taip, mums, Damoms, neįmanoma įtikti... Nes ilgainiui pradeda reikėti vis daugiau ir daugiau...
Nuotakos suknią pasimatuosiu vėliau,
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą