Man labai nuoširdžiai keista, kaip žmonėms nepabosta žmonės. Net patys mylimiausi, brangiausi, įdomiausi žmonės Man kartas nuo karto pabosta, įgrįsta, įkyri. Norisi pabūti kuo atokiau nuo jų, Savo tyloje, Savo aplinkoje, su Savo mintimis. Be kažkokių pašalinių trukdžių. Galų gale, aplink yra ir kitų žmonių, su kuriais taip pat malonu, gera, jauku leisti laiką. Tad kodėl gi to nedaryti?
Aš negaliu kiaurą parą, ištisą savaitę leisti laiką vadovaudamasi tuo pačiu grafiku. Turiu Savo mažą asmeninį Pasaulį, Savo dailutę Karalystę, kurioje tik Aš pati esu Viešpats ir kuriu Savo mažus ir didingus, dorus ir klastingus planus-planelius, kuriuos tik Aš ir težinau. Dar kartais vienas kitas žmogus iš Mano aplinkos ir tai, dažniausiai tie žmonės, kurie mano apie Mane žiną viską, išties nežino nieko.
Paslapties šydas. Štai į ką privalai įsivilkti, jei nenori prarasti žavesio. Jei nenori nusivalkioti. Jei nenori tapti kiekvienam prieinama. Jei nenori išsibarstyti į visas puses. Jei nori likti Sau ir Savimi. Mano paslaptys, Mano mintys, Mano norai - Man ir su Manim. Ir kodėl gi turėčiau visu tuo dalintis su žmonėmis, kurie to nė velnio neverti?
Laikas Man nėra vertybė, nėra rodiklis, nėra vedlys. Aš vadovaujuosi akimirkos įspūdžiu, emocija, širdies spurdėjimu, kvapo užgniaužimais. Pragmatiškai sverti ir matuoti - ne Man. Mano šypsena, žvilgsnis, akių kibirkštys - vieninteliai dalykai, kuriais galiu pasitikėti.
Artimi draugai didis turtas, kol gali jiems papasakoti daug. Kai jiems kyla noras žinoti viską - durys užsidaro.
Kai įsimyli kaštonams žydint - Meilė bus amžina. Lauksiu kaštonų žydėjimo ir įsimylėsiu. Ne tą, kuris dėl Manęs perplauktų jūras ir marias, įkoptų į aukščiausius kalnus, nuskintų žvaigždes iš dangaus ar sukurtą antrą "Romeo ir Džiuljetos" istoriją... Ne... Įsimylėsiu tą, kuris buvo šalia, kai niekas daugiau nesusiprotėjo to padaryti, tą, kuris savo nebyliais veiksmais ištraukė Mane iš giliausios duobės ir užuot klausęs, ar Man nereikia pagalbos, tiesiog padėjo. Įsimylėsiu tą, kuris žino, kad Man dažniau norisi tylėti, nei kalbėti. Tą, kuris ir paryčiais išvydęs Mane prie Savo durų labiau apsidžiaugia, nei nustemba ir neklausinėjęs, kokį velnią aš veikiu tokiu metu, tiesiog pasiguldo Mane šalia ant dar šiltos nuo miego pagalvės. Ir pasiliksiu Tą Vienintelį tik Sau ir dėl Savęs.
Nes tik į klausimus apie Tave ar Tavo paties užduotus, beprasidedančius žodžiu "kada", Aš VISADA galiu atsakyt "NIEKADA".
"Man nereikia, kad sakytum, noriu, kad taip jaustumeisi."
Bitchy Blue.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą