Kad jau gyvenimas toks chujovas ir lėtas žudymasis pamažu pradeda užpisti, įtariu, greit pereisiu prie kokio efektyvesnio metodo.
Ekstremalus gyvenimo būdas bus pats tas. Žinot, kai jau nusipieši Sau ant kaktos taikinį ir į užrašų knygutėje vedamą darbotvarkę įrašai "Death wish" tik niekaip neapsisprendi, kuriai čia dienai jį nukelti, kas belieka?.. Dar, beje, neapsisprendžiu, kas būtų pakankamai ekstremalu.
Kadangi nekenčiu sporto, visos riedlentės, snieglentės ir t.t. atkrenta. Nekenčiu judėjimo, jeigu tai ne į ritmą. If you know what I mean. haha
Todėl svarstau, ar dulkintis su prašalaičiais be jokių apsisaugojimo priemonių būtų pakankamai ekstremalu? O apvogti kokį nors stambių mastų narkotikų platintoją? Tą tokį, su solidžiu pilvu, rolexu ir cigaru dantyse? O gal pargabent iš Kubos porą kilų kokso skrandyje būtų pats tas? Šuolis su parašiutu kažkaip pernelyg vaikiška, o tatuiruotė su mylimoji vardu - absurdiška. Ką, negi Aš Savo vardą tatuiruosiuos? Nebent gal šitaip
Bet kiek gi galima pokštaut... Rodos, visa šita egzistencija vieni pokštai. Pigūs prikolai. Tokie apgailėtini, kaip anekdotai apie ežiuką, pamiršusį kvėpuot. Fuj. Pigu, graudu, apgailėtina. Kaip ir daugelis dalykų.
Pavasaris, bobos kvaišta dėl šmutkių, beveik visoms reikia naujų batų/tašių/suknių/sijonų. O kaip graudžiai Aš jaučiuosi, kai Man NIEKO nesinori. Gal nebent maišo ant galvos ir dar kokio nors kamufliažinio kostiumo. Tokio, kur kaimiečiai girininkai vilki. Kad pasislėpčiau. Nors su tokiu aprėdu miesto džiunglėse nekažką tepasislėpsi.
Geros žinios tos, kad Aš nebeverkiu. Blogos - vis dar yra dėl ko.
Greičiau greičiau greičiau. Jaučiuosi persimiegojusi, bet galutinai nepramiegojusi šito siaubingo gyvenimo siaubingo etapo.
Žinau, kad Mano gyvenimas gražus. Taip pat žinau, kad jis Mane užpiso. Bet geriau už viską žinau, kad dabar įsijungsiu simsus ir eisiu degraduot iki rytojaus ryto. Nes ką daugiau daryt, kai nieko neturi, o ir nereikia nieko.
KADA BAIGSIS ŠITAS ŠŪDAS?!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą